Pasirodo, tokių vyrų yra realybėje. Ir ne vienas. Jie gali atrodyti kaip nekalti geri berniukai, bet kažkur gilumoje slypi laukinis vyrukas, kuris nelabai žino, kaip kalbėti su moterimis ir kalba kaip urvinis žmogus. Psichologinėje literatūroje skaičiau, kad vyrai jaučia gilią meilę moterims, bet nežino, kaip ją išreikšti. Išmoksta to kultūros, istorijos ir švietimo dėka. Atrodo, tai sudėtingi ir ilgi kultūriniai procesai.
Šis vyrukas buvo tikrai patrauklus. Sutikau jį vienoje šventėje. Gal kiek trūko ūgio, bet buvo gyvibingo, išraiškingo veido, žvitrių rudų akių, turėjo dviejų dienų Jėzaus barzdelę. Jo kūnas buvo atletiškas ir judrus. Pastebėjau jį iš karto. Tiesiog patraukė mano akį, o kiti vyrai šalia jo nublanko.
Vienu metu, kai visi kartu šokome, parodžiau jam, kad jis man patinka. Jis nebuvo nei labai prieš, nei labai už. Tada tuo viskas ir baigėsi. Vėl susitikome tik po keleto metų. Iš pradžių socialinėse medijose, o vėliau – gyvai.
Atsargiai, po truputį jis pradėjo kalbą sukti sekso link. Nepamaniau nieko bloga, juk vyrus prie moterų vis dar kartais traukia. Jo kūnas buvo ištreniruotas, jis buvos lieknas, o kalbant apie jo pasididžiavimą, tai, kaip sakoma, kai dalino penius – jis už durų tikrai neliko.
Kai atėjau į jo butą, sužavėjo knygų lentyna. Jis studijavo istoriją, klausė romantiškos 80-ųjų muzikos, atrodė įdomus, išsilavinęs ir netuščias žmogus.
Tai, kad jis teikė pirmenybę oraliniam seksui, buvo viena, bet, staiga jis pasiteiravo, kaip aš žiūriu į nešvankius pokalbius mylintis. Aš pradžioj pamaniau, kad jis turi galvoje žodžius veiksmams apie seksą, tokius, kaip „kruštis“, „dulkintis“, „laižytis“. Pamaniau, kad kartais galima juos pavartoti. Bet jis turėjo galvoje tai, kaip vadina partnerę sueities metu – kekšė, kalė, paleistuvė ir t.t.
Sueities metu jis susijaudino greitai, bet kad galėtų baigti, pradėjo sakyti tuos vardus. Buvo pavartotas visas arsenalas lietuviškų ir angliškų vardų laisvo elgesio moterims apibūdinti, bet labiausiai mane sutrikdė vienas – „prostitutė“.
To jau buvo per daug! Prostitute tikrai nebuvau. Kale galima pavadinti bet kokią bjaurią moterį, kekše – per atvirai gatvėje apsirengusią merginą, bet prostitutė yra jau techninis terminas apibūdinti moteriai, kuri pardavinėja savo kūną už pinigus. Tai – beveik profesija. Kai kuriose šalyse net įteisinta.
Turiu pripažinti, kad moterys irgi nėra šventuolės ir fantazijose mylisi su urviniais vyrais laisvuose priešistoriniuose laikuose. Bet realiame gyvenime vis tik norisi pagarbos. Ir blogiausia, kad norint vyrui atsilyginti ir pavadinti jį kaip nors negražiai, nelabai yra iš ko rinktis. Sugalvojau tik „benkartas“, o „urvinis žmogus“ sugalvojau tik vėliau. Ir net nežinau, ar tai taip pat blogai, kaip prostitutė.
Gaila, bet šie santykiai buvo neįmanomi. Kas žino, gal vardai vėliau virstų kažkuo daugiau? O gal stigma, su kuria šis vyras mato moterį, taip giliai įaugusi, kad jos išgyvendinti niekada ir nepavyktų? Gal pavyktų tik nutildyti? Tikiu, kad vyrai taip pat trokšta būti civilizuoti.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.
