Žvelgiant iš retrospektyvos, net ir tai, kad augau Kaune, didmiestyje, nesutrukdė pajusti tikros lietuviškumo dvasios, kurią visų pirma sieju su gimtinės ilgesiu, o pastarasis tikriausiai labiau jaučiamas gyvenantiems kaime. O mano gimtinėje būta ir dviejų fantastiškai kvepiančių ir gražių alyvų, po kurias karstydavomės būdami vaikai, kurias minėjom ne vienerius metus po to, kai buvo nukirstos, - lyg visą amžinybę, vaiko gyvenime.  Turėjom ir tų keistų kaimynų, nuo kurių sklido nemalonus kvapas, bet kažkodėl vis vien būdavo įdomu klausytis jų istorijų apie tai, kaip prieš daugiau nei trisdešimt metų, jie klampodami po molį statė tą namą, kurio kieme ir prabėgo vaikystė. Tikriausiai bandau pasakyti, kad net ir miesto vaikui pažįstamas ryšys su gamta, kokia ji bebūtų – dvi alyvos po langais, rožių krūmas už namo ar visas parkas, pilnas kalnelių, ant kurių žiemą nepastebimai prabėgdavo laikas. Nors tada vienintelis laiko rodiklis būdavo susirūpinusi ir išsigandusi mama, kurios pagreitintą eiseną atpažindavai iš toli. Bet esmė tame, kad penkiolika metų ji visada parvesdavo į tą patį namą, ant kurio buvo užrašyta „Kovo 11-osios g. 100“.

Pats priklausau vadinamajai nepriklausomos Lietuvos kartai. Gimiau 1989-ųjų metų kovo 31-ąją. Ir labai dažnai girdžiu viešumoje linksniuojant jaunimą. Ateities jaunimą, kuris neša viltį, kuris padės pamatus kitokiai valstybei, kuris jau yra išgijęs nuo sovietmečio, nematęs represijų ir neturintis baimės laisvai reikšti nuomonę. Žodžiu, tikrai demokratišką ir liberalų jaunimą, kuris ryžtingai imsis tvarkyti Lietuvą. Ir jei mūsų Nepriklausomybės atkūrimo diena nėra proga peržvelgti tai, kur šiandien yra mūsų valstybė, tai kokia diena labiau tam tinka? Todėl dabar apie keletą mūsų tautos paradoksų.

Paradoksas numeris 1: šeima prieš partnerystę

Kodėl lietuviai dabar taip aršiai vienas kitam bando įrodyti, kokia yra tikra, lietuviška šeima? Mano supratimu, lietuviška šeima yra ta, kurią sukūrė lietuviai (ar netgi tik vienas iš kūrėjų yra lietuvis). Ir keisčiausia, kad tie, kurie gina santuoką, peikia tuos, kurie pasisako už partnerystę, ir atvirkščiai. Bet juk nepriklausomai nuo to, bus įteisinta ta partnerystė, ar ne – žmogus, kuris norės kurti santuoką – ir toliau galės ją kurti. Tad ko Jūs bijote? Iš kur šitas aršus pasisakymas prieš tuos, kurie mano, jog partnerystės įstatymas būtų geresnis? Paklausk, ar ką nors keičia Tavo gyvenime pats faktas, kad Tavo kaimynai gyvens ne kaip sutuoktiniai, o kaip partneriai? Juk apstu žmonių, kurie gyvena tiesiog "susimetę". Ar jūs esate tokie naivūs, kad manote, jog kažkaip įmanoma priversti žmones susituokti? Kartais žmogui tiesiog reikia pasirinkimo laisvės. Pati santuokos idėja daugeliui tampa atgrasi tik dėl to, kad ji brukama jėga. Leiskime žmonėms pasirinkti ir jie patys atsirinks, kas yra teisinga. 

Paradoksas numeris 2: homoseksualų santuokos

Šios konfrontacijos tarp heteroseksualų ir homoseksualų iš vis nesuprantu. Ir vėlgi, galiu tik užduoti retorinį klausimą kiekvienam lietuviui, ar tai, kad dvi mano kaimynės gyvens santuokoje, kaip nors pakeis mano gyvenimą? Juk tai neverčia manęs tapti homoseksualu. O kad ir laikyčiau save liberalu, vis dėl to esu pakankamai konservatyvus, jog norėčiau, kad eskalacija šitais klausimais liautųsi ir mūsų vaikams nereikėtų apie tai galvoti. Lai gyvenimas viską sudėlioja į vietas. Juk vis dėlto šeimos pagrindas yra meilė – jokia santuoka nesukurs meilės ten, kur jos nėra ir joks santuokos nebuvimas nesunaikins meilės ten, kur ji yra. Bet kai kuriuos žmones slegia vien ta mintis, jog į juos žiūrima, lyg jie būtų kažkokie antrarūšiai - neverti galimybės viešai parodyti savo įsipareigojimą, taip kaip dauguma. Ar mes tikrai esame kažkieno įgalioti spręsti, ar vienos lyties asmenys gali mylėti vienas kitą, ar ne? Ar tai nėra tik jų reikalas? Kokią teisę mes turime kažką drausti? Kas gali nuspręsti, kur meilė tikra, o kur - ne? 

Paradoksas numeris 3: emigrantai – išdavikai

Kodėl mes tiek pykstamės spręsdami tokius kvailus klausimus? Vėlgi, žvelgiant iš retrospektyvos, Lietuvos išeivija daug kartų įrodė, jog yra net labai pilietiška. Tikriausiai daugelis neatsimenat tokio fakto, tačiau būtent Amerikos lietuviai rinko parašus peticijai, kurios dėka Baltieji rūmai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tikriausiai daugelis pamiršo ir tokią smulkmenėlę, kad Augustinas Valdemaras, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, 1919 Prancūzijai įteikė notą, kurioje pažymėjo ne tik Lietuvoje reziduojančių lietuvių paramą laikinajai vyriausybei, tačiau ir Lietuvos išeivių paramą. Tas pats Augustinas Valdemaras, kuris ir įkūrė lietuvių tautininkų sąjungą. Tų pačių išeivių, kurių paramos dėka Lietuva vėliau sugebėjo nusiųsti savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją. Tų pačių išeivių, kurie ir šiandien stengiasi prisidėti – ar įkurdami lietuvišką mokyklėlę kažkur Airijoj, Norvegijoj, Amerikoj, ar prisidėdami lėšomis prie Valdovų rūmų projekto, kad galėtų padovanoti Lietuvai varpą. Jokiais būdais nemėginu pasakyti, kad išeiviai yra svarbesni už lietuvius gyvenančius Lietuvoje, bet ar verta varžytis? Ar emigrantai dar neįrodė, jog jiems rūpi Lietuva? Ar Lietuva nesusiduria su demografinėmis problemomis? Ar tikrai neverta pasistengti užmegzti glaudesnių ryšių? Ir kokia šito kivirčo priežastis? Kam tai naudinga? Ar nejaučiat, kaip tampame beprasmio ginčo įkaitais? Ir pagalvokit, jei tiems emigrantams taip nerūpi Lietuva, tai kodėl jie taip brazda, juda mėgindami išsaugoti tą savo pilietybę, galimybę visada grįžti į Lietuvą, teisę būti pripažintais tokiais pat lietuviais, kaip ir kiti? Ar tai nepaneigia tų kvailų mitų, jog lietuviui gėda prisistatyti lietuviu? Ypač, kai jis galėdamas prisistatyti amerikiečiu ar prancūzu, aršiai kovoja už teisę vadintis lietuviu?

Paradoksas numeris 4: nepilietiškas jaunimas

Kartų dialogas neišvengiamas, kokiomis sąlygomis begyventume. Tai esti visur, kur tik yra žmonių. Bet ar yra lietuvis, kuris nėra arba nebuvo jaunas kažkada? Ar tikrai sąjūdžio karta, kuri dažnai yra piešiama kaip pavyzdinė, buvo tokia atsakinga? Ar studentai neišlenkdavo alaus bokalo? Ar slapčia nelakstydavo pas studentes į bendrabučius? Ar tikrai visi drąsiai gali pasakyti, kad išmestų per langą savo kompiuterį ir užsidarytų bibliotekoje gyvendami šiais laikais? Labai tuo abejoju. Kiekviena karta turi savitus ypatumus. Ir viskas tiek gerąją, tiek ir blogąją pusę, bet būtų kvaila manyti, kad jaunas žmogus nebesididžiuoja būdamas lietuviu. Tiesiog gal lietuviškumas mano kartai nebėra tautiškos giesmės ir šokių rateliai. Bet net jei man didesnius sentimentus kelia mano gatvės pavadinimas, nei kovo 11-osios aktas (juk toje gatvėje aš gyvenau, o apie mūsų nepriklausomybės aktą žinau tik iš vadovėlių), tas Kaunas ir ta Lietuva, ypatingai su mūsų Aukštaitijos Nacionaliniu parku, Trakais pavasario naktį, Nidos kopomis vasaros pavakarę – tai sentimentai, kuriuos aš nešiojuosi su savimi, kur bebūčiau ir ką bedaryčiau. Ir aš visada grįšiu į tas vietas. Nes tai visada bus tikrieji mano namai.

Šiek tiek apie save

Palaikau homoseksualų santuokas, tačiau nepalaikau jų paradų - esu buvęs išvadintas ir homofobu, ir tolerastu. Myliu Lietuvą, bet studijuoju Danijoje - esu buvęs išvadintas ir patriotu, ir išdaviku. Nepalaikau mūsų bažnyčios, bet nesmerkiu tikėjimo - esu buvęs išvadintas ir kvailiu, ir išmintingu. Džiaugiuosi Europos Sąjunga, nes tai man atvėrė naujas galimybes, tačiau labai smarkiai pasisakau ir už mūsų istoriją, bei lietuvių kalbą - esu buvęs išvadintas tiek globalistu be jokių vertybių, tiek kosmopolitu su labiau bendražmogiškom vertybėm. Ar Tu gali nuspręsti, kad esi geresnis už mane? Kuo?

Ką bandau pasakyti - pasaulis nėra juodas ir baltas. Viskas yra suderinama. Ir aš labai norėčiau pamatyti Tolerantiško Jaunimo asociaciją žygiuojančią petys petin su Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, Jaunųjų konservatorių lyga, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga, bei Lietuvos liberalaus jaunimo organizacija. Labai norėčiau, kad žmonės suprastų tolerancijos ir laisvės esmę: kai ateistas gina krikščionį už jo teisę pasisakyti, o krikščionis gina ateistą ar budistą už jo teisę (ne)/tikėti ar tikėti kitaip. Visa tai tėra pavadinimai. Ideologijos, kurios neprivalo konfrontuoti tarpusavy. Nes jos skirtos mums, o ne kitiems, tačiau Kovo 11-oji yra skirta mums visiems. Kaip diena keičia naktį, taip kova keičia taiką. Ir prabėgus dviem dešimtims metų, būtų pats metas susiprasti, kad atėjo metas taikai. Kad kitame Baltijos kelyje stovėtų tiek grįžę emigrantai, tiek negalintys susituokti homoseksualai, tiek nacionalistiškai nusiteikę žemaičiai, kurie kildina save nuo Viduržemio jūros, tiek tas išlepęs ir sugadintas jaunimas, kurio kartai priklausau ir aš. Ir mano palinkėjimas šitos dienos proga būtų prisiminti kiekvienam, kad ta kovo 11-osios gatvė, kurią aš amžinai įkalinau savo prisiminimuose ir kurią tikiu, kad dauguma turi savo širdyse, net jei ji vadinasi ir kitaip, būtų ne pabaigto karo, bet pradėtos taikos simbolis.  Kaip teisingai pastebėjo vienas britų filosofas – Bertrandas Raselas: „Patriotai visada kalba apie tai, kaip mirtų dėl savo tėvynės, bet niekada apie tai, kaip žudytų dėl savo tėvynės.“ Prisiminkit, kad kiekvienas laimingas lietuvis – patriotas lietuvis. Todėl mūsų prerogatyva yra kurti ne savo tėvynę, bet mūsų tėvynę, kur vietos yra visiems. Ir šiandien yra ta diena, kai derėtų prisiminti, kad kiekvienas lietuvis, kur jis bebūtų, koks jis bebūtų, yra reikalingas. Ir reikalingas jis yra ne Lietuvai, bet visiems lietuviams. Kaip sakė buvęs mūsų politikas, Egidijus Bičkauskas: „visa Lietuva yra signatarai.“ Todėl šia proga: Iškelk vėliavą, bet dar svarbiau - ištiesk ranką.