Universitetų pajamas sudarė bazinis valstybinis finansavimas, valstybės finansuojama biudžeto dalis, surenkama per krepšelius, bei mokančių už mokslą lėšos. Lėšos iš krepšelių buvo papildoma, bet ne pagrindinė pajamų dalis. Dalis studentų studijavo nemokėdami už mokslą, kita dalis mokėjo nustatytą studijų kainą.
Tokia sistema galėjo funkcionuoti sudarius galimybę neribotai priimti mokančius savo lėšomis studentus, nes aukštosios mokyklos funkcionavimui užtikrinti nepakako nei bazinio valstybinio finansavimo, nei lėšų, surenkamų per krepšelius.
Įgyvendinti tokią reformą buvo gana paprasta. Biudžete numatoma pinigų suma, kuri bus skirta krepšeliams. Dirbtinai nustatoma krepšelio kaina atskirose studijų srityse. Dirbtinai nustatomas vietų skaičius atskirose studijų programų kryptyse. Reikia tik padalyti turimą sumą iš studijų kainos ir vietų skaičiaus ir turime reformą. Ką tai davė?
Kvotos perskirstė studentus tarp atskirų studijų programų, tačiau tokio perskirstymo nauda abejotina. Neigiamas padarinys tas, kad šalies ūkiui reikalingos studijų programos liko be krepšelių ir be mokančių savo lėšomis studentų. Universitetai krepšelių trūkumą kompensavo priimdami neribotą kiekį studentų į madingas studijų programas – daugiausia socialinių mokslų srityje, į mokamas vietas.
Konkurencija tarp universitetų atsirado ne dėl geriausių, o dėl galinčių susimokėti už mokslą studentų. Gautas rezultatas neatitiko prognozių ir padarė neigimą poveikį visam aukštojo mokslo sektoriui. Stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka taip pat nestokoja trūkumų dėl loterijos elementų, bandant nuspėti, kas su kokiais balais į kokias nemokamas ar mokamas vietas pareiškė norą stoti.
Kaip numatoma pakeisti esamą tvarką?
Siūlymas atsisakyti krepšelių metodikos ir ją pakeisti valstybės užsakymu praktiškai yra tas pats kaip ir palikti krepšelius. Šiuo atveju finansavimas į aukštąją mokyklą ateis ne per konkretų asmenį, kuris atsineša krepšelį, o per aukštąją mokyklą, kuri gauna valstybinį užsakymą.
Kaip paskirstyti kam ir kiek teks užsakymų? Galimi du būdai: konkurso būdu arba pagal sutartį su aukštąja mokykla. Tai galima padaryti tik dirbtinai planuojant ir reguliuojant, tikintis, kad šį kartą planavimas bus geresnis už praėjusios Vyriausybės planus.
Studentų požiūriu, tie, kas pasirinks valstybinio užsakymo finansuojamas vietas, tas už mokslą nemokės. Tie, kas nepasirinks arba nepaklius į tokią vietą, tas turės mokėti už mokslą. Žinant, kad šių metų biudžete yra numatyta tokia pat suma aukštajam mokslui kaip ir pernai, pinigai, suplanuoti krepšeliams, pavirs į pinigus valstybės užsakymui vykdyti. Norėdami išgyventi universitetai kaip ir anksčiau konkuruos dėl mokančių už mokslą savo lėšomis studentų. Situacija iš esmės nepasikeis.
Vienintelis būdas tai įgyvendinti – valstybė apmoka tokio studento studijų kainos paskolą, kurią aukštoji mokykla gauna kaip krepšelį ar dotaciją. Iškyla klausimas, kas grąžins paskolą, jei studentas mes mokslus ar bus pašalintas? Jei studentas iš valstybės apmokamos vietos pereis į vietą, kur paskolą jis pradeda mokėti pats, paskolų mokėjimo administravimas pasidaro labai painus.
Tačiau bene svarbiausias klausimas yra tas, kiek Valstybinis studijų fondas bus pajėgus išmokėti paskolų už studijas? Kita vertus, kaip teigiama, planuojama nustatyti visiems vienodą metinę studijų įmoką, kuri bus ne didesnė kaip vidutinis mėnesio darbo užmokesčio dydis. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenis 2012 m. II ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio dydis, neatskaičiavus mokesčių, buvo 2153,6 Lt, o atskaičiavus - 1673,2 Lt.
Sunku patikėti, kad tokia suma bus pakankama, norint užtikrinti aukštosios mokyklos funkcionavimą. Kelia abejonių sumos pagrįstumas. Tarkim, jei Vilniaus miesto savivaldybės darželyje mėnesinė įmoka yra 250 Lt, per metus už darželinuką reikia mokėti 3000 Lt, kas yra beveik dvigubai daugiau nei studento metinės išlaidos už studijas universitete.
Akivaizdu, kad problemų yra daug, tačiau manau, kad džiugu, jog ši Vyriausybė ieško atsakymų, tariasi su suinteresuotomis pusėmis, bet nepuola aklai įgyvendinti sukurtų programų, kaip buvo ankstesnės Vyriausybės laikais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite kitokią nuomonę? Rašykite pilieciai@delfi.lt!