Esu jaunasis ūkininkas. Taip taip, tas pats, kuris gyvena „iš kitų gyventojų“ kišenės, nes jį reikia remti. Ir tas, kuris yra „milijonierius“ ir „nemoka“ mokesčių.
Mano istorija tokia... Esu antros kartos ūkininkas ir ruošiuosi perimti ūkį. Ūkis nėra smulkus, bet ir nėra didžiųjų žemvaldžių didumo. Prieš dvejus metus pateikiau paraišką Jaunojo ūkininko įsikūrimui. Ne todėl, kad pinigai „dalijami“, o todėl, kad buvo siekiama diversifikuoti jau egzistuojantį augalininkystės ūkį nederlingose žemėse. Pastaruoju metu labai drastiškai keičiasi oro sąlygos, o derliaus supirkimo kainos yra tarptautinės ir nepriklauso nuo vietos ūkininkų, todėl būti užtikrintam dėl pajamų praktiškai neįmanoma. Kitaip sakant – loterija, kuri arba bent jau padengs išlaidas, arba ne.
Taigi, pajamų neužtikrintumas yra viena iš priežasčių, kodėl ūkininkams reikia paramos. Kita priežastis – dažniausiai ūkininkas pajamas gauna vieną kartą per metus, todėl jis privalo paskirstyti lėšas iki pat kito derliaus nuėmimo, t.y., visus metus. Ir jeigu pavyko uždirbti, didžiąją dalų uždarbio turi laikyti rezerve nederlingų metų nuostoliams padengti. O jeigu tai antri nederlingi metai..? Kitaip sakant, jeigu pavyko uždirbti, ūkininkas didžiąją dalį pinigų „užšaldo“ visus metus. Mano atveju ūkis neneša pajamų jau antrus metus, nes pirma reikia sulaukti prieaugliaus, o po to – tą prieauglį dar iki dvejų metų auginti.
Trečias veiksnys – ūkininkas viena iš tų nedidelių jėgų, kuri dar išlaiko gyvybingą kaimą. Kaimo gyventojų drastiškai mažėja. Dalis gyventojų išvažiuoja dėl didesnių atlyginimų, nors tai ginčytinas klausimas, kadangi ūkininkas už patikimą darbo jėgą moka ne ką mažiau nei miesto darbdaviai. Taip pat kaimo gyventojai turi darbą šalia namų ir nereikia ketvirtadalio gyvenimo praleisti spūstyse. O likę gyventi užmiestyje, dar ir prižiūri tėviškę, išlaiko infrastruktūrą. Jei nėra gyventojų, nėra ir infrastruktūros.
Kas yra kokybiška darbo jėga? Tai jauni motyvuoti žmonės, norintys tobulėti. Tokių žmonių kaimo vietovėse yra, tačiau tarp žmonių suformuotas požiūris, kad žemės ūkis yra per daug prastas ir purvinas darbas. Tiesa, skirtumas yra palyginus su biuro darbuotojų darbu, bet kas susiję su technologijomis, ūkiai tikrai modernūs, žemės ūkio technikos komforto ir kokybės lygis yra didesnis nei daugelio miesto gyventojų turimų automobilių. Technologijos sparčiai vystosi tiek pačios technikos, tiek gyvulininkystės, tiek augalininkystės srityse.
Kaip ten bebūtų, kaimas po truputį gęsta, nes jauni žmonės išvažiuoja ne tik iš kaimo, bet ir iš šalies. Ir ne visada dėl atlyginimo, o dėl bendros politinės situacijos šalyje, dėl požiūrio į žmogų. Visa tai atviru tekstu išrėkia visos masinės informavimo priemonės.
Visi puikiai žino, kad Lietuvoje trūksta finansų visoms sritims, todėl karštligiškai bandoma ieškoti finansavimo šaltinių kur tik įmanoma ir kur tik lengviau. Ne ką mažiau visi žino, kad toks pinigų ieškojimas ir perskirstymas iš vienos kišenės į kitą prie gero neprives, nes pinigai nėra sukuriami. Todėl turėdamas ekonomikos magistro laipsnį ir tiesiogiai susidūręs su verslo peripetijomis, neįsivaizduoju, kas laukia Lietuvos.
Dauguma žmonių, kurie nuteikiami prieš verslą ir ūkininkus, tarsi jie yra didžiausi kaltininkai, net nesupranta, kas vyksta su įstatymais, su mokestine baze ir kaitaliojimu. O ypač, jei dar paniškai bijo kaimo ir nėra matę avies ar karvės. Tokie žmonės pasiduoda populistų valdininkų įtakai. O tai labai nemalonu matyti ir girdėti žmonėms, kurie bent kažkiek gaudosi šioje raizgalynėje. O gal kažkam tai net naudinga?
Tokių žmonių mintys, kad ūkininkai (nekalbu apie kelis stambiausius žemvaldžius šalyje) yra lengviausiai užsidirbantys žmonės ir neverti, mažų mažiausiai nesuvokiami. Nors paimkite bet kokį kitą darbą ar verslą – jei nesistengsi, tai nieko ir neturėsi. Ką jau kalbėti apie pašalpinių žmonių kartą, kuri ateina ir sako: „pasirašyk, kad manęs nepriimi į darbą, nes man išmokas atims“.
Kodėl gabūs ir siekiantys gyvenime tikslų žmonės yra iš visų pusių spaudžiami ir apkraunami mokesčiais, kai jie patys uždirba savo rankomis? Pasiektas toks lygis, kad jau jauni žmonės ateina darbintis ir sako: „Galima man dokumentuose nurodyti tik minimalią algą?“. Darbingi žmonės ir draugai aiškina, kad kodėl jie turi mokėti tokius didelius mokesčius, jei naudos iš to nėra? Ir jie pasirenka nemokėti mokesčių. Taip, suprantama, kad mokesčiai reikalingi, bet, matyt, jau mokesčių dydis pradėjo prasilenkti su logika.
Man, kaip jaunam žmogui, darosi aišku, kodėl žmonės emigruoja. Ir žinote ką? Vis dažniau darosi gaila, kad negali ūkio iškelti į kitą valstybę, kur ūkininkų nevadina kolūkiečiais. O negali iškelti todėl, kad ūkiai ten gyvuoja šimtmečius ir priklauso vienos šeimos visoms kartoms. O ir valstybės supranta dirbamos žemės ir užmiesčių gyventojų naudą.
Taigi, gerbiami skaitytojai, ar iš tiesų reikia draskyti vieni kitiems akis? Jeigu atrodo, kad kažkur yra aukso kalnai, kodėl patys nesiimate to aukso išgavimo? Juk lengviausia yra sėdėti prie televizoriaus ir aiškinti, kad jei anie turi pinigų, vadinasi vagia ir per gerai gyvena. Reikia, kad visi taip blogai gyventų.
O gal geriau pabandyti sukurti savo verslus, pabandyti padirbti dieną-naktį, pabandyti įdarbinti žmones į darbą ir atsilaikyti prieš neapibrėžtumą? Ir viskas taps aišku, kiek kainuoja pastangos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.