Ar galime mes, trys milijonai lietuvių, leisti sau tokią prabangą – prarasti visus šiuos žmones vien todėl, kad nesugebame suorganizuoti pasenusio Konstitucijos straipsnio pakeitimo?
Emigracija - šiuo metu didžiausia grėsmė Lietuvos tautos ir valstybės išlikimui. Paskutinė emigracijos banga, prasidėjusi atgavus nepriklausomybę, jau dabar yra didžiausia per visą Lietuvos istoriją. Emigruoti tampa ne tik priimtinu, bet ir sveikintinu dalyku.
Tačiau tuo pačiu emigracija turi potencialą tapti neįtikėtina galimybe ekonominiam, kultūriniam ir politiniam proveržiui Lietuvoje. Taip atsitiktų tuomet, jei pabuvę užsienyje ir pasisėmę Vakarų demokratinių tradicijų, turtingos kultūros ir gyvenimo būdo, lietuviai grįžtų į Lietuvą ir bandytų įgautą patirtį pritaikyti savo tėvynėje.
Tai būtų didelis šuolis, nes nereikėtų iš naujo eiti viso to kelio, kurį dešimtis ir šimtus metų ėjo dabartinės Vakarų valstybės, kol sukūrė savąją kultūrą.
Taigi emigracijos fenomenas turi dvi puses. Esminis klausimas - kuri pusė taps dominuojanti. Tai iš esmės nulems Lietuvos, kaip valstybės, ateitį. Kaip žinoma, būtina sąlyga, kad pasitvirtintų "gerasis scenarijus", yra sukurti palankią aplinką emigrantams ilgajame laikotarpyje sugrįžti.
Dabartinės sąlygos gyventi Lietuvoje šiuo metu yra tokios, kokios yra: visi, kas gali, emigruoja, nors kartu ir pripažįstame, kad nėra čia taip ir blogai. Na, ką padarysi. Bet ilgalaikėje perspektyvoje politinei ir kultūrinei aplinkai yra lemta keistis, ir dalis ilgalaikių emigrantų, be abejonės, panorės vėl grįžti Lietuvon. Tik tada, žvilgtelėję į savo pasą, daugelis supras – daug metų išgyvenę užsienyje, jie įgijo užsienio valstybės pilietybę... ir prarado Lietuvos. Tokiomis aplinkybėmis, net ir labai norint, grįžti bus itin sunku arba neįmanoma.
Kaip to išvengti? Galbūt tai yra galvojimas labai toli į priekį, bet dvigubos pilietybės įteisinimas yra esminis žingsnis, kurį privalome žengti jau DABAR, jei norime, kad svetur metų metus išgyvenę lietuviai vis dar išlaikytų ryšį su tėvyne ir, svarbiausia, išliktų teisine prasme visaverčiais Lietuvos piliečiais.
Turbūt neimsite ginčytis, kad Konstitucijos nuostata dėl vienintelės pilietybės yra atgyvenusi ir nebeaktuali Lietuvai, kaip diasporinei valstybei. Greičiausiai, jei būtų surengtas referendumas dėl Konstitucijos keitimo, tauta vienareikšmiškai nubalsuotų už. Ir netgi surinktų pakankamai balsų, nes dabar tai svarbu visiems: turbūt nebeliko žmogaus Lietuvoje, kurio nebūtų palietusi emigracija, tiesiogiai ar per artimųjų ratą.
Referendumą gali inicijuoti Seimas, tam užtenka 1/4, t.y. 36 Seimo narių iniciatyvos. Tiek palaikančiųjų tikrai galėtų atsirasti - jei tik tam būtų interesas arba spaudimas iš visuomenės pusės.
Praktiškiausia referendumą būtų rengti kartu su Seimo rinkimais. Deja, Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, pasisako prieš tokią idėją. Pikčiausia yra tai, kad tokią poziciją pateisina gėdingai nelogišku argumentu: "Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas sakė abejojantis referendumo sėkme, nes rinkėjų aktyvumas per parlamento rinkimus statistiškai neperkopia referendumui reikalingų 50 procentų."
Taip teigdamas, jis daro absurdišką prielaidą, kad pats referendumas nepritrauks nė vieno žmogaus, t.y. visi balsuos tik dėl to, kad atėjo į Seimo rinkimus.
Tai prieštarauja sveikam protui ir yra tiesiog mąstymo klaida (net neminėsiu, kad už tokį pareiškimą derėtų ir atsistatydinti išsidavus, kad visiškai stokoja kompetencijos ir suvokimo apie savo sritį). Užtektų apie 5-10% rinkėjų (t.y. ~100-200 tūkst gyventojų), atėjusių vien dėl referendumo (likusieji 40-45% ateitų į Seimo rinkimus), ir būtų surinkta pakankamai balsų, kad referendumas įvyktų. Turėdami ne mažiau nei pusę milijono emigrantų, turime šansą surinkti šiuos balsus.
Tuo tarpu Seimo Žmogaus teisių komitetas sustabdė referendumo iniciatyvą (ŽTK pranešimas spaudai, 2011 12 07), nes: „Komiteto nuomone, referendumas galėtų būti rengiamas tik įteisinus internetinį balsavimą, todėl komitetas ragina nedelsiant į Seimo posėdį įtraukti įstatymo pataisų, įtvirtinančių balsavimą internetu, svarstymą.” Būtų įdomu išgirsti, kokių dar „perliukų“ pažertų komiteto pirmininkas A. Lydeka, komentuodamas šį sprendimą. Juolab, kad, kaip (šįkart teisingai) teigia Z. Vaigauskas, „Internetinis balsavimas, kitų valstybių pavyzdžiu, smarkiai nepadidina aktyvumo, jis sukuria galimybę balsuot, bet nesukuria stimulo balsuot“ – taigi iš esmės nėra skirtumo, ar internetinis balsavimas bus priimtas, ar ne.
Ar galima tokį komisijos sprendimą laikyti spaudimu kuo greičiau įstatymiškai pripažinti internetinį balsavimą? Tokia versija galima, nes internetinis balsavimas, kaip pripažįsta IT ekspertai, gilinęsi į šį procesą, yra nesaugus ir atveria kelius neatsekamam rezultatų klastojimui (neminint kitų problemų). Daug pasako ir didžiųjų šalių (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija...) sprendimai vis dėlto likti su „popieriniu“ balsavimu, nepaisant to, kad jos technologiškai daug pažangesnės nei Lietuva ir galėtų sau leisti sukurti patikimiausią programinę įrangą. Na, o Lietuva kažkodėl nori „skubos tvarka“ šiuos įstatymus priimti ir internetinį balsavimą įteisinti, teigdami, kad tai atseit būtina, jei norime, kad būtų surengtas referendumas...
Taigi noriu pasakyti - reikia bandyti, kol dar įmanoma, dar šiemet surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės, prijungiant jį prie Seimo rinkimų. Jo inicijavimas - vienas iš nedaugelio dalykų Lietuvoje, kurį dar galime realiai nulemti mes, dabartiniai Lietuvos piliečiai. Reikia užvesti viešąją diskusiją apie jo būtinybę ir užginčyti Žmogaus teisių komiteto išvadas, atidėjusias referendumo inicijavimo svarstymą Seime. Galbūt padėtų ir peticija. Nežinau, kokias dar politinio poveikio priemones turime, bet privalome jomis pasinaudoti.
Tiesiog neįtikima, kad svarbus tautos išlikimui klausimas yra nurašomas ir užmirštamas vien todėl, kad kažkoks valdininkas pateikė sveikam protui prieštaraujantį argumentą, o kitas - jam paantrino. Dvigubos pilietybės teisė – tai mūsų tautos, jaunų žmonių ateitis. Nejaugi leisime šiam klausimui ir toliau plūduriuoti bežadės Lietuvos tautos dramos paviršiuje? Nejaugi mums tai visiškai neberūpi?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!