Pirma diena su ašaromis. Tai yra normalu, vaikas dvi savaites sirgo, o čia ateina į „daržą“ ir veda ten, kur nėra buvęs. Perrengiu, pabučiuoju ir išbėgu... Darbai nudirbti, skubu važiuoti pasiimti sūnaus. O kaip jam ten sekėsi? Laksto lauke, viskas gerai. Pakalbinu pirmą kartą matomą auklėtoją:
– Kaip sekėsi D.? Ar valgė šiandien? Darželyje būna prastai valgo. Ar ilgai ryte verkė, kai išėjau?, – paklausiau.
– Ar valgė, Jūs klausiate?, – su nuostaba ir pakeltu balsu užrėkė moteris, kuri prižiūri likusius vaikus. – Mes net nežiūrime, ar jie valgė, ar gėrė, mums svarbiausia, kad jie visi su sveikomis kojomis ir galvomis. Laksto grupėje 25 vaikai ir tik viena auklėtoja, ir Jūs dar klausiate, ar Jūsų vaikas valgė?, – piktai atrėžė.
Hmm... Na, galvoju, moteris tikrai pavargo, daugiau nieko neklausiu.
– Viso geriausio, iki rytojaus. – pasakiau ir išėjau nesusipratusi, ką blogo jai padariau.
Antra diena. Rytas ramus, jau sūnus žino, kad einame į kitą grupę, nes jo auklytės poilsiauja. Vakare pasiima vaiką vyras, irgi viskas ramu, nedaugžodžiauja, nes nežinojo, kokios nuotaikos bus ši auklėtoja, kad nesikartotų vakarykštis incidentas, pasiima vaiką, išeina kartu namo.
Trečia diena. Birželio 7 d. Atvažiuoju pasiimti sūnaus iš darželio, kaip visuomet, žinau, kad bus lauke, apeinu darželį, matau, stovi viena auklėtoja (?), kažką skaito, keli didesni vaikai laksto netoliese, savo vaiko nematau. Einu toliau, matau sūnų, vienas sau karstosi per naują karstyklę, ir kiek toliau stovi kita auklėtoja (?), įnikusi į mobilųjį telefoną, net nepakelia akių. Pasiimu savo vaiką ir mes tyliai ramiai, niekieno nepastebimi išeiname, namo... Taip, mes išeiname namo, nes aš pasiėmiau SAVO sūnų. Niekas manęs nepamatė, o jei ir pamatė tai iš nugaros, bet ar iš nugaros visuomet galima atpažinti žmogų, kai tu jo nesi matęs? O jei aš būčiau „pikta teta“ arba „išėjęs iš savo proto vyras“, o jei „pedofilas“ arba „tas, kuris grobia vaikus“? O jei mano vaikas niekieno nepastebimas išbėgtų iš darželio teritorijos ir jį nutrenktų mašina?
O kas būtų, jeigu būtų?! Alio! Žmonės, ar čia aš nenormali ir viskas atrodo gerai? Atėjo, pasiėmė D. O kas pasiėmė? Kada pasiėmė? Niekas iki pat nakties nei paskambino, nei ką, kad nors sužinotų, ar čia tikrai mama atėjo pasiimti D.
Negalvokite, kad aš esu supermamytė, nesu tokia. Mano vaikai irgi vaikšto išsiterlioję, basi, su suplėšytom kelnėm. Aš tikrai neturiu nieko prieš valstybinius darželius, nes ir vyresnis sūnus jame užaugo ir antrasis užaugs (lankė privatų, kai reikėjo eilėje laukti)...
Aš kalbu apie vaikų priežiūrą. Apie auklėtojas, kurioms yra užkrautas toks krūvis... Jos tik ir laukia, kada greičiau pasiims tuos visus vaikus, kad galėtų ramiai oro įkvėpti. Jau aš nekalbu apie vaikų užimtumą, misija neįmanoma, nes jos juk tik žiūri, kad būtų su rankom, kojom ir galvom. Tai va, šitaip mūsų vaikai turi būti prižiūrimi?! Ar čia viskas pagal normas? Kur ieškoti atsakymo, kad kiekvieną dieną atėjusi pasiimti savo vaiko, rasčiau jį sveiką, gyvą ir darželio teritorijoje?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.