Keista, tuomet turėjau ne vieną gerbėją ir šiandien galiu sau prisipažinti, kad juos žavėjo mano nuoširdumas, o ne taip dabar garbinama išvaizda. Deja, aš laukiau to princo, aišku ne ant žirgo, manasis atvažiavo autobusu. Šiandien turiu puikų vyrą, nuostabius vaikus, bet... Kartais į gyvenimą kaip viesulas įsiveržia, sujaukia, sudrumsčia viską ir išlekia, palikęs betvarkę kitas žmogus.
Viskas prasidėjo nuo neapykantos vienas kitam. Tiesiog man jis atrodė per daug pasipūtęs, piktas ir griežtas, o jam, kaip vėliau paaiškėjo, aš buvau paprasčiausia „fifa“. Taip kartais gyvenimas viską sudėlioja, kad vienas kito nekenčiantys žmonės tampa be galo artimi. Taip kartais gimsta beprotiška, bet skaudinanti meilė. Taip taip, meilė, o ne susižavėjimas. Kai du žmonės tampa tarsi vienu, kai kito žmogaus tau reikia kaip gurkšnio vandens, o laikas, kai jo nėra šalia, tampa ištisa amžinybe.
Ar gera gyventi du gyvenimus? Ne, tai beprotiškai sunku. Kai eini namo, galvoji apie šeimą, stengiesi, kad jiems nieko netrūktų, kad jaustųsi mylimi. Graužia sąžinė, kad ten, už gražių namų sienų, yra kitas žmogus, dėl kurio padarytum viską, bet negali, nes tai, ką tau žadėjo, kuo tu tikėjai kelis metus, pasirodo, buvo melas. O gal ne? Jis irgi daug padarė, kad įrodytų, kad tai ne šiaip sau „žilė galvon, velnias uodegon“, o tikras ir nuoširdus jausmas. Kaip šachmatų lentoje mes stumdomės – tai suartėjam, tai nukertam vienas kitam galvas, kaip koks virvės traukimas – pirmyn ir atgal...
Šiandien abu gyvenam toliau. Toliau kartu ir atskirai. Nebuvo audringų naktų, nebuvo jokios fizinės neištikimybės mūsų antroms pusėms, nebuvo nieko. Bet kasdien laukiam, kol susitiks mūsų žvilgsniai, kol netyčia, o gal tyčia susilies rankos, imant arbatos puodelį, kol pažvelgus į akis, lūpas nušvies šypsena. Gyvenam vieni. Ne vieniši, bet vieni. Tiek jis, tiek aš. Negalim būt kartu, nes suprantam, kad tokia meilė niekur mūsų nenuves. Kad tokia meilė gali sugriauti mūsų šeimas, o gal bijom, kad pabandę būti kartu suprasim, kad mes tiesiog netinkam vienas kitam. O gal kaip tik, taip tinkam, kad viską metę imsim gyventi kartu.
Mes bailiai, nes bijom įskaudinti savo artimuosius. Juk daug lengviau kentėti man ir jam nei jiems. Taip yra paprasčiau, o gal patogiau gyventi, kai turi svajonę apie tikrą, jokių buities rūpesčių netemdomą meilę kaip iš knygų, kur viskas ir baigiasi tik gerai, kartais – tik platoniška meile...
Žinau, kad savo vyrą ir vaikus myliu labiau. Taip bent jau sako mano protas. Protu vadovaujuosi dažniau nei širdimi. Meilių būna visokių. Bet net būdamas vienas, turi tikėti, kad meilė yra, yra kas tave myli, kam tu reikalingas ir kam tu rūpi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.