– Šiandien vaikai turėjo parašyti rašinėlį apie tai, ko norėtų iš Kalėdų senelio. Paklausyk.
„Seneli šalti, aš žinau, kad tu mano noro gali neišpildyti, bet tai yra tai, ko labiausiai už viską noriu. SENELI, AŠ NORIU VIENĄ DIENĄ PABŪTI TELEVIZORIUMI. Noriu, kad tėvelis ir mamytė nors vieną dieną manimi pasidžiaugtų taip, kaip tuo didžiuoju televizoriumi, kurį pakabino svetainėje, kurį visą savaitę lietė, valė ir tyrinėjo. Noriu, kad nors vieną dieną tėtis, grįžęs iš darbo, išklausytų atidžiai mano žinių, tą, ką daro kas vakarą, kai neleidžia visiems kalbėti... Noriu, kad mama atsigulusi ir stebėdama mane šypsotųsi ta pačia šypsena, kai žiūri savo mėgstamas laidas ir serialus... Ji taip ilsisi. Seneli, aš taip norėčiau vieną dieną pabūti televizoriumi, kad galiu pažadėti kelis metus būti geras ir dovanų neprašyti“.
Vyras stovėjo sustingęs ir pasakė: „Kas tėvai per žvėrys“.
Žmona dar daugiau įsiraudojo ir vos girdimai pasakė: „Bet tai parašė mūsų sūnus...“
Istorija perfrazuota, bet tai atspindi daugelio mūsų gyvenimus. Eini į parduotuvę – visi skuba, lekia su dovanomis, pamiršdami, kad gyvenime svarbiausia ne tai.
Mano sesuo prekiauja išmaniaisiais žaislais, o važiuodama pro jos namus užsukau į svečius. Mums nepavyko pasikalbėti... Skambutis vijo skambutį.. Visiems jų reikia, nors kai kurių kaina – 200 eurų. O vakare skaičiau internete apklausą, ar patiko vaikui išmanusis žaislas ir kiek laiko juo džiaugėsi. Dažniausias atsakymas buvo trys dienos. Buvo kad ir ilgiau, o buvo ir kad apskritai net nepažiūrėjo... O mes visi taip dėl jų stengiamės, atsisakinėjame pramogų, dirbame viršvalandžius...
Kita istorija – mano mama gulėjo ligoninėje po operacijos. Į palatą atvežė močiutę su išnirusia koja, kuriai daugiau nei 90 metų. Po poros valandų atėjo anūkė. Atnešė apelsinų... Kelias minutes pamaigiusi telefoną nutarė eiti namo... Mano mama jos paklausė: „O tu nematai kad tavo močiutė be perstojo verkia. Gal ji nori į tualetą, ar vandens atsigerti, gal ji neturi pasiėmusi vaistų? Tu net nepaklausei, kaip ji jaučiasi“. Mes, apkraudami artimuosius tik materialiomis dovanomis, pamirštame apie emocinį ryšį ir patys sukuriame tokius santykius.
Trečia istorija: pas senelius atostogoms atvažiavo keturių metų anūkas, kalėdinėje mugėje jis užsimanė šviečiančio kardo... Jį apžiūrėjus, buvo nutarta, kad kardas vienkartinis, gal net iki namų nepavyks nusinešti. Senelis prižadėjo anūkui kardą padaryti. Kartu jie ėjo į mišką ieškoti pagalio. kartu ieškojo internete, kokių rūšių kardų ir durklų būna... Senelis pasakojo apie senus laikus ir drožinėjo. Po to kartu ieškojo lako jam dažyti... Papuošimui naudojo mamos nagų laką ir karoliukus – gyvatė ant rankenos juk turi turėti blizgias akis... Vaikas eina su kardu visur, su juo net miega. Ir jei jo paprašytumėte atrinkti neturtingiems vaikams nereikalingus žaislus, jis tikrai atiduotų išmaniuosius žaislus, mašinėles, bet kardas liktų, nors tai – tik buvęs pagalys. Daiktų vertė net suaugusiems priklauso ne nuo sumokėtų pinigų, o nuo emocijų ar atsiminimų.
Tad norėtųsi ir palinkėti, kad ateinančiais metus padovanotumėme ne tai, kas išmetama, bet tai, kas lieka ilgam – emocijas, patirtis ir nuotykius. Vietoj prabangių žaislų, jei jie nenupirkti, gal geriau nuvažiuoti į mišką pašerti gyvūnų morkomis, o paskui pamiškėje išsikepti zefyrų? Gal nuvažiuoti su neturtingais kaimynais ar klasiokais į baseiną ar kiną, kur jie niekada nėra buvę? Ne tik jiems tai bus stebuklas, bet ir mums... Gal galima sodo kaimynei supjauti malkas ir sunešti į tvartą? O gal išdažyti ir papuošti šventėms pakampėmis vaikštančią nepasitikinčią paauglę? O gal kiekvienam artimajam sukurti po eiliuotą sveikinimą ar šeimos šokį? Na ir kas, kad pagalvos, kad tai kvaila, bet tai, kad močiutė surepuotų pagal anūko mėgstamą muziką, ką nors tikrai priverstų pakelti akis nuo telefono. Idėjų gali būti daug ir visokių – ir mokamų, ir nemokamų. Ne tik vaikai, bet patys tai atsiminsite kaip įspūdingas Kalėdas, nes duodami mes gauname. Noras būti televizoriumi dingsta, kai sužinai, kad Kalėdų senelio nėra... Bet ryšio su artimaisiais naujo nesukursi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis apie šventes? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šventė“.