Kai tik ateina šiltasis metų laikas ir dangus pradeda spjaudytis žaibais, visada prisimenu savo jaunystės nuotykį, kuris galbūt iš šalies kai kam atrodo keistas, netgi juokingas, tačiau kadaise jis man grąžino pasitikėjimą savo jėgomis ir laimę.
© Shutterstock

Tos istorijos pagrindinė veikėja – ne aš, o mano tėvų kaimynė, į kurią kirto žaibas. Po jo smūgio moteris tapo kitokia, dėl naujai įgytų gebėjimų ją sunkiai ėmė suprasti ne tik vyras, bet ir vaikai. Tačiau ji ir daug kam gero padarė. Tarp jų – ir man.

Kai Jadvygai (jos vardas buvo kitoks, tačiau gerbdami jos šviesų atminimą vadinkime ją taip) atsitiko nelaimė, buvo dabar jau labai tolimi 1961-ieji. Šiltą tų metų vasaros dieną tėvų kaimynė autobusu grįžo apsipirkusi mieste. Jadvygai tuo metu jau buvo toli per šešiasdešimt, dėl kojų venų išsiplėtimo ji sunkiai judėjo, dėl to ir savo namų link ne ėjo, o slinko. Pakeliui moterį pasivijo žaibais svaidęsis audros debesis. Jadvyga nuo lietaus nusprendė pasislėpti po dvikamieniu beržu. Į vieną kamieną ir trenkė žaibas. Trenkė taip, jog kamienas skilo perpus. Laimė, beržo viršūnė nuvirto į kitą pusę nei ta, kurioje stovėjo tėvų kaimynė. Bet dalis iškrovos teko ir jai.

Jau praėjus lietui gulinčią po beržu be gyvybės ženklų moterį rado jos vyras. Vėliau kaimo, kuriame gimiau aš ir gyveno mano tėvai, gyventojai šnibždėjosi, kad Jadvygą buvo ištikusi netgi klinikinė mirtis. Tačiau vyrui pavyko ją atgaivinti, o atskubėjusi greitoji pagalba nuvežė į ligoninę, kur vyko tolesnis gydymas.

Apie nelaimę sužinojau tik vakare, kai grįžau iš kitame kaime gyvenusios geriausios savo draugės. Man buvo dvidešimt, buvau studentė. O draugę aplankiau dėl to, kad reikėjo smarkiai išsiverkti jai į atlapą. Turėjau vaikiną, su kuriuo draugavau nuo vidurinės mokyklos suolo. Svajojome kurti šeimą. Kai išvykau studijuoti į Vilnių, draugas įsidarbino rajono, kur gyvenome, melioracijos valdyboje traktorininku. Susirašinėjome laiškais. Per visus mokslo metus jis man prisiekinėjo amžiną meilę, aš – jam. Tačiau kai sugrįžau atostogų į namus, sužinojau, kad jis buvo susiradęs kitą meilę. Tokią baltapūkę tų laikų „fifą“ iš rajono centro, su kuria vėliau greitomis „iš reikalo“ susituokė, o po to lygiai taip pat greitai ir išsiskyrė.

Sužinojusi naujieną jaučiausi klaikiai. Maniau, kad pasaulis aukštyn kojomis apsivertė. Be paliovos žliumbiau. Tėvai manęs nesuprato ir sukiojo pirštą ant savo smilkinių. Suprask, jauname amžiuje visuomet taip būna, iškentėsiu ir aš. Stengėsi paguosti tik draugė. Tačiau juos guodimas menkai padėjo.

Žinoma, Jadvygos istorija kažkiek atitraukė nuo slogių minčių. Labai neilgam. Užsidariusi savo vaikystės kambaryje ir toliau jos kampus laisčiau ašaromis, atrodė, kad tuoj ateis pasaulio pabaiga. Taip prabėgo gal dvi savaitės. Per tą laiką į namus sugrįžo ir žaibo nutrenkta tėvų kaimynė. Tačiau kaime vis garsiau sklido kalbos, kad po nelaimės ji tapo kažkokia keista, lyg „nesava“.

Kaimiečiai pasakojo, kad Jadvyga visiškai nusigręžė nuo namų ruošos ir kitų kasdienių darbų, kuriuos anksčiau išėjusi į pensiją mielai dirbdavo. Ir sakytumei tapo aiškiarege. Neva sutikusi eilinį kaimyną vietoj „labas“ ji skvarbiu žvilgsniu sutiktąjį nužvelgdavo, o po to imdavo pranašauti jo paties ar kaimyno artimųjų ateitį. Kaimo žmonės iškart padarė išvadą, jog Jadvygai po žaibo smūgio „varžteliai atsisuko“, iš ko darė išvadą, kad geriausia vieta nelaimės ištiktai kaimynei vieta – psichiatrinėje ligoninėje, kur galbūt ją dar būtų pagydę.

Atsirado ir tokių, kurie atvirai šaipydavosi iš Jadvygos pranašysčių, ypač – jei būdavo girti, moterį užgauliai mėgdžiodavo. Vis dėlto dar po kelių savaičių pasigirdo ir tokių kalbų, kad Jadvygos pranašystės galbūt nėra visai iš piršto laužtos. Pavyzdžiui, kaimas suūžė po to, kai vienai iš kolūkio buhalterijoje dirbusių jaunų moterų išsipildė Jadvygos žodžiai, kad po kelių dienų nuo infarkto numirs jos vyras. Buhalterė, kuri dar buvo ir komunistų partijos narė, Jadvygos ištarta pranašystė, kalbėjo kaimiečiai, tik prajuokino. Buhalterės vyras buvo jaunas ir sveikas, niekuo niekuomet nesirgo. Dėl to kaimą ištiko tikras šokas, kai infarktas vyrą pakirto tiksliai taip, kaip buvo išpranašavusi Jadvyga.

Savo naujus neeilinius gebėjimus ji parodė ir kaimo ūlyčioje sutikusi kitą kaimynę. Jadvyga jai pranešė, kad ta yra nėščia. Sumišusi kaimietė nuėjo pas akušerę, kuri nesvyruodama patvirtino Jadvygos žodžius.

Kadangi mokiausi mieste ir laikiau, kad už kaimo žmones esu daug labiau apsiskaičiusi, protingesnė, į tėvų ir jų kaimynų kalbas žiūrėjau pro pirštus. Be to, niekaip negijo ir sava žaizda. Mano širdis kraujavo kaip kraujavusi. Mudviejų su pirmuoju mano gyvenime draugu bičiulystę priminė kiekvienas gimtojo kaimo akmenėlis, kupstelis, berželis. Maniau, jog košmariškas sapnas jau niekad nesibaigs.

Būtent tada ir sutikau Jadvygą. Ji basa žingsniavo iš auksu ką tik nusidažiusio miežių lauko, nešėsi pintinę, kurioje gulėjo keli grybai. Anksčiau su ja mažai bendraudavau. Per daug didelis amžiaus skirtumas. Tačiau išvydusi mane ji sustojo, pakėlė ranką, kad ir aš padaryčiau tą patį. „Tu labai kenti“, - staiga pratarė.

Tą akimirką pajutau, kad tuoj pyktelsiu. Kaimui nebuvo jokia paslaptis šlykšti mano vaikino išdavystė. Nesunku buvo nuspėti ir mano būklę. O keistuolės žodžiai buvo tarytum skirti dar labiau paaitrinti mano žaizdą.

Bet Jadvyga sakytumei atspėjo, ką aš galvoju. „Nerūstauk, – visai netikėtai ištarė tėvų kaimynė. – Nesirengiu tavęs nei mokyti, nei patarinėti, nei guosti. Niekas nepadės. Tu tiesiog paklausyk manęs ir nuvažiuok sekmadienį į rajono centre įvyksiančią dainų šventę. Ten tavęs laukia laimė”.

Tai išbėrusi Jadvyga nuėjo savais keliais. Iš pradžių aš iš tikrųjų norėjau išviepti dantis jai pavymui. Mano siela dega pragare, o ji man kažkokias nesąmones žeria! Bet vėliau nugalėjo mergaitiškas smalsumas. O dėl ko neprasiblaškius? Iškaulijau iš tėvų pinigų, pasikviečiau draugę ir sekmadienį mudvi autobusu nudardėjome į rajono centrą. Pakeliui apie Jadvygos viziją papasakojau draugei, bet ta tik prunkštelėjo: „Ir klausai tos kvankštelėjusios moterėlės?“.

Bet juokai greitai praėjo. Pačiame dainų šventės įkarštyje mane užkalbino jaunas ir išvaizdus vyriškis. Jis buvo keleriais metais už mane vyresnis, vienas iš dainų šventės organizatorių. Po trumpo pokalbio pakvietė į pasimatymą. Po metų tapome vyru ir žmona. Nuo to laiko praėjo jau beveik šešiasdešimt metų, o mes dar vis esame vienas kūnas, vis dar mylime vienas kitą. Nors jau turime ir proanūkių.

O Jadvygai taip ir nepadėkojau. Tą atmintiną mano naujos meilės vasarą specialiai to nedariau, nes galvojau, kad visa tai – atsitiktinumas. Kai supratau, jog mano naujasis romanas toks nebuvo, buvo jau vėlu. Jadvyga mirė neišgyvenusi po žaibo smūgio ir metų. Gydytojai sakė, kad ją ištiko insultas. Gali būti, jog jį sukėlė ir liekamieji dėl žaibo iškrovos atsiradę sveikatos reiškiniai. Vėliau man tėvai sakė, kad Jadvyga numatė ir savo mirtį. „Rytoj mirsiu“, – tiesiog pasakė. Ir jos pranašystė išsipildė.

Kaip išsipildė ir daugybė kitų pranašysčių, kurias ji buvo per tą neilgą gyventi po žaibo smūgio likusį gyvenimo tarpą išsakiusi daugumai savo artimųjų, kaimynų. Dėl to netgi buvo „Aiškiarege“ praminta. Tiesa, greičiausiai ne visi tame žodyje matė būtent tokią prasmę, kokią mačiau aš.

Atsilygindama kaskart, kai lankau savo tėvų kapus, aplankau ir Jadvygos kapą, sutvarkau jį. Kas žino, ar aš būčiau taip laimingai pragyvenusi savo gyvenimą, jei ji tada manęs nebūtų sustabdžiusi ir nepasakiusi to, ką matė savo vizijose.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate susidūrę su paranormaliais reiškiniais? Norite pasidalinti keistais atsitiktinumais? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atsitiktinumas“.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vaikui į darželį – nuo rugsėjo mėnesio: nejaugi 100 eurų kompensaciją nutrauks dabar? (10)

Į DELFI redakciją kreipėsi mažamečio mama, kuri tikino, kad jai turi būti nuo gegužės...

Sritis, kurioje estai mus stipriai lenkia – laukti kitų rinkimų būtų per vėlu (10)

Nuolat matome pasiūlymus, kaip dirbti mažiau, bet uždirbti daugiau. Bet kaip uždirbti daugiau,...

Atskleidė, ką gavo emigravusi: nebežinau, ar konkretus atlyginimas priviliotų atgal (125)

Kai jau nebegali tylėt – tavy prabyla grafomanas, Ir liejasi tamsiom raidėm namų kompiuterio...

Komentarai po laidos su lietuviškuoju kenu pribloškė: tokių žmonių reikia daugiau (90)

Vakar žiūrėjau laidą „ Yra kaip yra “. Ten dalyvavo Kenas Katis. Jį visi vadino...

„Klevo lapą“ kelyje šokiruoja vairuotojų elgesys: nenoriu keikti, bet priminti būtina (58)

Mano tikslas nėra piktintis ar iškeikti vairuotojus, tačiau jaučiu pareigą informuoti tuos, kurie...

Top naujienos

Gyvai / Kova dėl trečios vietos: „Žalgiris“ triuškina CSKA (251)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai sekmadienio vakarą (18 val.) Belgrado „Štark“ arenoje turi...

Planas sustabdyti Kremlių Baltijos šalyse: kuo gali praversti „Uber“ pavyzdys (174)

Staigaus Rusijos puolimo metu JAV ir sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse būtų greitai...

Rimvydas Valatka. Kaip politikos ciūciai erelius vaizdavo (18)

Per Vyriausybės valandą Seimo tribūnoje skraidė erelis. Atrėždamas apie „Danpower Baltic“...

Prieš mažąjį finalą su CSKA iš „Žalgirio“ gerbėjų buvo atimtos Lietuvos vėliavos specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado

Į sekmadienio vakarą Eurolygos mažojo finalo rungtynes su Maskvos CSKA kai kurie Kauno...

Kalbininkas Smetona: tarmės yra mėšlas

„Tarmės yra mėšlas“, – tokiu terminu jo klausančias auditorijas mėgsta šiurpinti...

Dianos atminimas – detalėse: karališkųjų vestuvių akcentai, skirti žmonių širdžių princesei pagerbti (4)

Žmonių širdžių princesė – taip mielai iki šiol vadinama Diana. Šeštadienį įvykusiose jos...

Užkalnis: baiminausi, kad neaptarnaus ir dar viską atims (53)

Visgi jūs dar stebinate toje savo Lietuvoje . Grįžti žmogus į trasą po dviejų mėnesių, puoli...

Pajūrio darbdaviai neviltyje: nesusigundo nei nemokamu maitinimu, nei nakvyne (636)

Pajūrio verslininkai muša pavojaus varpais – katastrofiškai trūksta darbuotojų. Darbas...

Krauju aplietas Vertelkos portretas: nuo nukirstų galvų maišeliuose iki prabangos kalėjimo kameroje (370)

„Pinčia“ vadinamas Algimantas Vertelka – žmogus, kurio pavardė Lietuvos kriminalinėje...

Košmaras nacių okupuotame Paryžiuje: tokiu barbariškumu negalėjo patikėti nei vietiniai, nei teisėsauga (33)

Visi, kas pažinojo, laikė jį labiausiai žmonėms pasišventusiu, geranoriškiausiu gydytoju nacių...