Ir ką mes turime šiandien? Vieni mekena apie patyčių kultūrą, antri draudžia ieškoti kaltų, treti tiesiog siūlo kolegoms nesižudyti. Ir kelias žvakes bei pažadus, jog tai nebepasikartos. Bei pasiūlymus apsilankyti pas psichologą, kai sunku.
Buvę kolegos, netgi nebedirbantys Lazdynuose, turi panišką baimę įvardinti atsakingus asmenis. Privačiai – visi, susidūrę su velioniu, žino, kuris profesorius ir kaip tai atliko. Ir kiekvienas iš baimės prarasti ne tik savo darbo vietą, bet ir perspektyvas įsidarbinti kitose ligoninėse, tylės.
Pasižiūrėkime į visų medikų vadą – SA Ministrą. Jis tikrai žino visas aplinkybes. Ir vis tiek tesugeba pasakyti – neieškokim kaltų (nereikia ieškoti, visi ir taip žino – ligoninės personalas galėtų ištisą knygą parašyti apie konkretaus asmens konkrečius psichologinio smurto veiksmus iki to momento, kai 2 vaikai lieka našlaičiais), kreipkitės psichologinės pagalbos, kai prireikia. Jokios atsakomybės, jokios iniciatyvos, netgi jokio pasakymo, jog bus kas nors tiriama. Iš esmės kiekvienam, susidūrusiam su Veryga, yra aišku, kad jo kompetencijos baigiasi ties kova su alkoholiu, o vietoj stuburo turi gerai virto makarono konsistencijos darinį. Ir jis net jei ir norėtų, nieko negalėtų padaryti. Sveikatos apsauga yra sutelkta kelių universitetinių ligoninių valdžioje (prieš kelias dienas tai labai gerai aprašė Dainius Pūras savo feisbuko paskyroje), o Veryga tik pardavė savo asmenį mainais į kelis įstatymus prieš alkoholį.
Medikų sąjūdis, sakysite? Buvo pasiųstas ant trijų raidžių paties Ministro Pirmininko, šiek tiek daugiau nei prieš metus. Dar pažadėtos keliolika procentų didesnės algos. Ir viskas. Ligoninės ir toliau džiaugiasi ketvertukais dirbančiais vergais (ne medikams paaiškinu – ligoninė įdarbina gydytoją ketvirčiu etato, tačiau praktiškai dirbi, kol padarai visus darbus. Ekonominis stebuklas, moki už vieną, gauni kažkur tarp dviejų ir keturių darbo jėgos) bei „savanoriškai“ viso kolektyvo susimažintais darbo etatais iki 0.9 (ir subsekventualiai iki nolsėmkės namie). Etatai sumažinti, algos taip pat, o dirba žmonės tiek pat.
Situacija lieka įdomi – iš viršaus niekas nieko nenori keisti (ligonių vadovams kaipo gerai, SAM neturi nei supratimo, nei nuovokos, ką reikėtų keisti), iš apačios – dirbi per kelis darbus su didžiuliu psichologiniu stresu, o kartais net ir smurtu. Specifinė detalė Lietuvos jaunų gydytojų darbe – vyresni kolegos (mokytojai) į rezidentus žiūri ne kaip į kolegas ar mokinius, o kaip į konkurentus, kurie potencialiai surinks kyšius. Dėl to motyvacija rengti gerus chirurgus rezidentus Lietuvoje yra abejotina.
Gydytojai Lietuvoje taip pat turi labai įdomų gyvenimo kelią. 6-eri metai studijų, tada 3-6-eri metai rezidentūros VU arba LSMU klinikose. Praktiškai tai reiškia, kad nuo pilnametystės iki 27-30 metų amžiaus dirbi pas vieną (iš dviejų Lietuvoje) darbdavį. Pas darbdavį, kuris nėra suinteresuotas tave išlaikyti darbo vietoje, nes darbo vietų paklausa visuomet viršija darbo pasiūlą („teisingai“ subalansuoti stojimai į medicinos studijas ir rezidentūras).
Stojimai į rezidentūras, kitaip tariant, pasirinkimas, ką konkrečiai veiksi likusį gyvenimą. Sprendžiama pažymių ir motyvacinio pokalbio formule. Dėl motyvacinių pokalbių yra aišku, kad Vilniuje studijas baigęs neturi šansų įstoti į rezidentūrą Kaune (tiesiog tokios ilgametės tradicijos), o esamų gydytojų specialistų vaikai visuomet be vargo įstoja į tėvų specialybes. Kitaip tariant, reikia itin gerai žinoti savo bendrakursių tėvų konkrečias profesijas planuojant savo paties gyvenimo kelią. Dar kitame lygyje yra mokamos rezidentūros „studijos“ – už savo kvalifikuotą darbą ne tik negauni algos, bet dar ir pats susimoki.
Ar egzistuoja realūs sprendimai būsimiems gydytojams? Kova prieš sistemą iš vidaus yra variantas. Kartais labai pavojingas. Gydytojų bendruomenė pervargusi, vyresnė karta uždara, perspektyvos, švelniai tariant, abejotinos. Po rezidentūros (jos antrą pusę dirbi bent dviejuose darbuose, antrame – dažniausiai savaitgaliais ir už kelių šimtų kilometrų nuo savo rezidentūros bazės ir namų Vilniuje arba Kaune) ieškaisi darbo gydytojų perpildytuose dviejuose didmiesčiuose, nes jau būni ten sukūręs šeimą, arba keliauji į leisgyves rajonų ligonines, kurios turėtų būti uždarinėjamos, už santykinai normalią algą atsiduri profesiniame ir socialiniame užribyje.
Kas belieka? Rinkti kyšius (esant vyresnės kartos gydytojui tai ne problema) arba integruotis į valdymo struktūras ir tikėtis, kad atkris koks procentas nuo perkamų megatronų, tomografų, renovuojamų ir statomų ligoninių pastatų. O kad po to anie stovi išnaudojami geriausiu atveju trečdaliu pajėgumo, nebe problema – atkatai paimti, o pinigai vis tiek valstybės. Vienas įdomiausių paskutinio meto atkato atvejų – Gamma peilio pirkimas.
Kitas sprendimas – išvažiuoti rezidentūrai į vakarų arba šiaurės Europą. Sakysi, Petrai, kad aš nei kalbos nemoku, nei suprantu, kaip čia reiktų išvažiuoti, ir išvis meluoji, nes kaimyno žolė visuomet atrodo žalesnė!
Atsakau. Viską padaryti labai paprasta. Visų pirma reikia norėti. Yra labai daug jau išvažiavusių kolegų ir visi jie labai draugiški, reikia tik nebijoti pasiklausti. Kiekvienas apsidžiaugtų, sulaukęs į savo darbovietę praktikos atlikti atvykusio kolegos. Atvykus porai mėnesių praktikos (apmokamos per Erasmus+, su nakvyne ir nemokamu maitinimu) kaip dūmas išsisklaido pasakos apie geriausias Kauno ir Vilniaus klinikas su moderniausia technika ir aukščiausios kvalifikacijos gydytojais. Belieka supratimas, kad Lietuvoje rezidentas dirba už vergą – jis nei streikuos, nes juk pacientai – gyvi žmonės, nei iš darbo išeis. O jei ir išeis, į jo vietą laukia dar keli neįstoję praeitais metais. Jei vis dėlto per praktiką pamatai, kad tau Lietuvoje geriau, būni „praradęs“ porą mėnesių vasaros ir išmokęs naujos kalbos pagrindus.
Mano patarimas būtų pradėti mokytis vokiečių kalbą. Pilni internetai geriausių mokytojų nemokamai su audiopamokomis (Duolingo, Memrise, Michel Thomas), didelė šalis su milžiniška pasiūla: mažos ir ramios kaimo ligoninės, vidutinio dydžio 500 lovų ligoninės, pagal specialistų lygį ne ką prastesnės nei LSMU ar VU klinikos, didmiesčių universitetinės ligoninės – viskas priklauso tik nuo paties poreikių ir galimybių, ne nuo pažinčių. Normalūs darbo pokalbiai, hospitacijos, pasirinkimas pagal norimą krūvį, santykiai kaip lygus su lygiu ne tik su kitais rezidentais, bet ir su vyresniais kolegomis iki pat vyr. gydytojo. Korupcijos nebuvimas, labai vakarietiškos algos, aukštos kvalifikacijos vyresni gydytojai, besidalinantys savo patirtimi tampa savaime suprantamais dalykais.
Pradžioje daug nereikia – noro neįklimpti į perdegimo liūną Lietuvoje ir poros mėnesių praktikos su minimaliomis kalbos žiniomis. Ir tada pamatai pats, kad alternatyva tamsai yra.