aA
Sakoma, nėra žmogaus – nėra problemos. Mums visiems žinomi Lietuvos žmonių labai žemi psichinės sveikatos rodikliai, bet ir toliau realybėje žmogus nuo musės mažai kuo skiriasi, nes ir švietimo sistema neugdo būdo savybių, nemoko socialinio jautrumo. Žmonės prisižiūri ekranuose tiek baisybių, tragedijų, kurios visai nereikalauja atjautos, užtenka perjungti kanalą ir taip gyvenime abejingumas tampa norma.
Tragišką avariją išgyvenusi moteris pasigedo tarnybų dėmesio: nėra žmogaus – nėra problemos
© Skaitytojo nuotr.

Teko pačiai savo kailiu tuo įsitikinti. 2018 m. išgyvenau kraupią automobilio avariją, kai žuvo kartu važiavusios man dvi artimos moterys. Po avarijos supratau, kad įvykio vietoje nukentėjusiam žmogui iš pagalbos tarnybų neįmanoma sulaukti tinkamos nuoseklios pagalbos. Nei empatijos, nei socialinio jautrumo, tik formalus popierių pildymas. Nėra jokios profesionalios pagalbos ir vėliau, kuri susirastų žmogų, patyrusį labai stiprius vidinius sukrėtimus. Jei tu išgyvenai, gali vaikščioti, dirbti, nešti mokesčius valstybei, tai ir eik, kol paeisi. O tavo gyvenimo kokybė niekam nerūpi.

Išsivysčiusiose šalyse, kiek teko girdėti, labai saugoma žmonių psichinė, emocinė sveikata. Pavyzdžiui, iš mano giminaitės Jungtinėje Karalystėje buvo pavogta rankinė. Ji iš karto kreipėsi į policininkus gatvėje. Vagies jie nesučiupo, tačiau buvo labai nuoširdūs, parvežė į namus ir po to dar pusę metų ją pasiekdavo įvairių pagalbos tarnybų skambučiai, siūlantys nemokamą psichologinę, emocinę pagalbą dėl išgyvento streso. Taigi, toje šalyje ir man, ir mano šeimos nariams ilgai būtų teikiama emocinė, psichologinė parama. O Lietuvoje nieko panašaus, nors mūsų šalyje daug savižudybių ir kitokių socialinių žaizdų. Sukurta, manau, parodomoji pagalbos žmogui sistema, ji veikia kaip gaisro gesinimas neužgesinant židinių.

Minėtoje avarijoje vienos žuvusios moters vyras vienas augina du vaikučius. Išsivysčiusioje šalyje jam taip pat būtų skirta ilgalaikė, nuosekli pagalba. Tačiau Lietuvoje ši šeima, kaip ir daugelis kitų, liko vienui vieni su savo skausmu, ir tik laikas į užmarštį nustumia baisius išgyvenimus. Dažniausiai stiprių vidinių traumų negydant profesionaliai, pasekmės yra liūdnos, nes jos išderina jas patyrusių žmonių ir jų artimųjų gyvenimus.

Lietuvoje, kaip neva sakydavęs personažas Tadas Blinda, kantrūs tie prasčiokai. Policininkai ir kiti specialistai, vykstantys į įvykio vietą, stokoja bendravimo su nukentėjusiais žmonėmis, patyrusiais stresą ir šoką, įgūdžių. Mes, po avarijos patekę į ligoninę, pasijutome tarsi pas robotus. Gydytojai manęs klausinėjo lyg atlikdami techninę automobilio apžiūrą, po to nuvedė į palatą, kurioje likau viena su mažu vaiku ir begaliniu širdies skausmu. Gydytojai ilgai mokosi, kol įgyja profesiją, bet empatijos jų turbūt niekas nemoko. O štai valytoja, kuri visai mažai mokslų ragavusi, atėjusi į palatą mus guodė, dalijosi savo pavakariais, vaišino arbata.

Kuo daugiau mokomasi, tuo mažiau empatijos?

Avarija įvyko, kai į kelią išbėgo briedis.

Oras buvo žiemiškas, snigo, dar buvo likusi valanda iki sutemos. Į kelią išbėgo briedis, ir į mūsų automobilį trenkėsi priešinga kryptimi važiavęs autobusas. Jo vairuotojas, siekęs išvengti susidūrimo su gyvūnu, autobuso nesuvaldė. Po avarijos apie pusę valandos buvau be sąmonės. Didžiulis stebuklas, kad likau gyva, tik stipriai sukrėsta, bet be jokių lūžių.

Sėdėjau priekyje, keleivio sėdynėje. Automobilis buvo tapęs metalo gniaužtais. Už manęs vaiko kėdutėje sėdėjusi pusantrų metų mergaitė garsiai verkė. Kad jos mama, mano draugė, žuvo, tomis minutėmis dar nežinojau. Sugrįžus sąmonei, šaukiau prašydama padėti, išlaisvinti mane. Girdėjau šalia buvusius žmones kalbant, kad automobilyje yra šoką patyrusi moteris ir kad nereikėtų skubėti ją liesti. Prieš įvykstant avarijai, aš kalbėjausi telefonu. Kai atsipeikėjau, išgirdau, kad jis vis dar neišsijungęs ir mano trylikametė mergaitė šaukte šaukia į ragelį: ,,mama, mama, kur tu, atsiliepk!“ Ji viską girdėjo – ir kaip įvyko smūgis, ir kitus garsus. Jaučiausi nei gyva, nei mirusi. Rankas valdžiau, paėmusi iš stiklo duženų telefoną, pasakiau, kad mes avarijoje, bet man viskas gerai, ir kad po kelių valandų grįšiu. Valiausi nuo veido ir akių smulkias stiklo šukes.

Vienas vyriškis, jo rankose mačiau laužtuvą, davė patarimus, kad atsargiai pajudinčiau kojų pirštus, kad lengvai pasukinėčiau galvą. Taip supratau, kad kūną valdyti galiu. Išlaisvinti manęs niekas neskubėjo, nes baiminosi, ar nėra lūžęs stuburas.

Paskambinau savo namiškiams ir bendrakeleivių artimiesiems, pasakiau, kad esame avarijoje. Sakiau, kad nežinau, ar mano bičiulės žuvo, ar tik sužeistos ir yra be sąmonės. Buvo tamsu ir nieko nemačiau. Ant automobilio vairuotojos buvo užkritę oro pagalvių audeklai, aš iš baimės nieko neliečiau ir netyrinėjau. Kūdikis automobilyje ištisai verkė.

Iš metalo gniaužtų mus išvadavo žmonės, sustoję įvykio vietoje. Jaučiau, kad negaliu pakelti kairės rankos, bet šiek tiek ją pamankštinau, ir ranka traškėdama tarsi grįžo į savo vietą, vėl ją galėjau valdyti. Mergytė mane pažinojo ir tiesė rankutes į mane. Turėjau stipriai tvardytis ir susikoncentruoti į pagalbą mažylei. Paėmiau ją ant rankų. Kadangi kelias buvo labai slidus, greitosios pagalbos ir policijos dar teko laukti apie pusę valandos. Visą tą laiką stovėjau kelkraštyje su kūdikiu ant rankų.

Po kurio laiko jau reikėjo begalinių jėgų, kad stovėdama išlaikyčiau žiemiškai aprengtą vaiką, bet stengiausi iš visų jėgų. Niekas nepaklausė, kaip jaučiuosi, nepakvietė atsisėsti šiltame automobilyje. Gal todėl, kad žmonių aplink tebuvo keletas...

Atvykus tarnyboms

Atvykę policininkai vos ne bėgte nulėkė į pagriovį prie sudaužytų automobilių. Aš sakiau, kad esu iš tos avariją patyrusios mašinos, paprašiau, kad leistų mudvi su mergaite į jų automobilį. Stovėti man jau buvo labai sunku, labai šalta. Pareigūnas, man pasirodė, atsainiai atidarė policijos automobilio galines dureles ir nuskubėjo į avarijos vietą. Pabandžiau įlipti, bet priekinės sėdynės buvo taip pristumtos, kad nebuvo įmanoma įkelti kojos. Tad tik prisėdau, mano kojos liko lauke. Darėsi vis šalčiau.

Vidinė kančia buvo begalinė. Bet laikyti kūdikį tikrai tapo lengviau. Žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir prašiau pagalbos ir jėgų, kad padėtų visa tai ištverti. Sudaužytame automobilyje liko dvi mano bičiulės, su kuriomis buvo išgyventa daug prasmingų akimirkų. Nežinojau, ar gyvos, ar mirusios. Nors girdėjau žmonių kalbas, kad mašinoje – du lavonai, neleidau sau patikėti. Juk prieš nepilną valandą linksmai klegėdamos važiavome į namus.

Išgyvenau didelę kaltę, kad aš, daug vyresnė, jau savo vaikus paauginusi, likau gyva, o maža mergaitė ir jos septynerių metų brolis turbūt liko be mamos. Jaučiau nerimą dėl būsimo susitikimo su mergaitės tėčiu: kaip jis visa tai atlaikys, ir kaip aš atlaikysiu jo skausmą? Šalia manęs nervingai vaikščiojo autobuso vairuotojas, iš nevilties jis keikėsi visokiais žodžiais, supratau, kad, būdamas avarijos kaltininkas, ir jis išgyvena košmarą. Dar po kokių dešimties minučių atvyko greitoji, tada mes su mergyte nuėjome į jų automobilį ir lėtai slidžiu keliu važiavome į Vilniaus Santariškių ligoninę.

Pagalba sveikatos priežiūros įstaigoje

Išlipusi iš greitosios automobilio pojūčiams aktyvėjant pajutau, kad man sunku eiti, nes batuose buvo stiklų, paprašiau palaukti, kol juos išsikratysiu.

Toliau keliavau su kūdikiu ant rankų ilgais ligoninės koridoriais iki mus apžiūrėsiančių gydytojų. Greitosios personalas išvyko, skubiai tik pranešę, kad atvežti pacientai po avarijos. Ligoninėje niekas ir nežinojo, kokia tai avarija, ką mums teko išgyventi. Tiesiog pildė reikiamus dokumentus. Pirmiausia apžiūrėjo kūdikį, nes jo nieko negalėjo paklausti. Kai manęs paklausė, kuo skundžiuosi, aš, vis dar šoko būsenos, pasakiau, kad niekuo. Jie matė tvirtą nesužeistą moterį, tad daugiau manęs ir neklausinėjo. Pasakė, kad vėliau, jei kas nors bus negerai, kreipčiausi į šeimos gydytoją.

Ši situacija parodo, kad esamą sistemą reikia taisyti, nes labai daug situacijų, kai žmogus baisiose situacijose paliekamas vienas pats su savimi, kad tarp institucijų nėra jungiančių grandžių. Juk turėtų būti palydintis iš avarijos vietos specialistas, kuris atstovautų, administruotų ir pirmosiomis valandomis, ir vėliau.

Būtų nereikėję ir mums dar dvi valandas vienoms likti palatoje. Netektį patyrusį žmogų įstaigoje turėtų pasitikti pasirengęs, žinių turintis specialistas, galbūt tas pats, kuris globoja ir kitus tame pačiame įvykyje nukentėjusius. Mergaitės tėvui ligoninės priimamajame buvo pasakyta nuoga tiesa: „Užjaučiame, bet jūsų žmona yra žuvusi.“ Kai jis atėjo pas mus į palatą, dar kurį laiką kankinosi vienas savo skausme, šaldydamas veidą šaltu vandeniu. Aš jam niekuo, išskyrus tylią maldą, padėti negalėjau.

Tik nuvykusi konsultuotis į privatų kabinetą, daug išsamiau sužinojau apie savo sveikatos sutrikdymą ir galimas pasekmes.

Iki šiol dar jaučiu stiprią įtampą, mano miegas sutrikęs, jaučiu baimę važiuodama automobiliu. Kraujospūdis tapo nestabilus, kaip didžiulio streso pasekmė – padidėjęs cukraus kiekis kraujyje. Kamavo skausmas apatinėje nugaros dalyje, nes vidaus organai avarijos metu buvo sutrenkti, sutrikdyta normali jų veikla. Gydantys gydytojai ir mane konsultuojanti doc. dr. Teresė Nijolė Liobikienė paaiškino, kad išgyventas didžiulis stresas ypač neigiamai paveikė bendrą organizmo būklę, o patiriama įtampa yra tiesiogiai susijusi su virškinimo sistema.

Žmogaus, patiriančio nuolatinį stresą, organizme aktyvuojamos apsauginės reakcijos: dažniau plaka širdis, pakyla kraujospūdis, didėja skrandžio rūgštingumas. Daugiau kraujo patenka į smegenis bei raumenis, mažiau krauju aprūpinama oda, inkstai bei kiti vidaus organai. Dėl to reikia lėtinti gyvenimo tempą, atsisakyti intensyvių veiklų ar net darbo. Reikia nuoseklių psichologo konsultacijų, padedančių išgyventi traumos pasekmes.

Iki šio įvykio aktyviai dalyvavau visuomeninėje pilietinėje veikloje, atstovaudama pažeidžiamų asmenų ir grupių interesus, visuomeniniais pagrindais dirbau asociacijoje „Lietuvos tėvų forumas“ ir vienuolika metų vadovavau asociacijai „Šviesos kampelis“, rengiau jaunimo stovyklas, rūpinausi visuomenės socialine gerove ir ugdymu. Dabar dėl sutrikdytos sveikatos mano pilietinė veikla tapo labai pasyvi.

Didžiulis sukrėtimas, siaubingas pusvalandis sudaužytame automobilyje, šalia dviejų mirusių artimų žmonių, nesibaigė lyg negeras sapnas. Po avarijos dar ilgai buvo sunku susikaupti, planuoti, ištikdavo susierzinimas, pyktis, silpnumas, reikėjo daugiau laiko net ir įprastoms užduotims atlikti. Gerą psichologinę, emocinę būseną, buvusią iki tol, vargu ar įmanoma bus susigrąžinti.

Esu susirūpinusi dėl savo ateities, fizinės ir dvasinės sveikatos. Žinau, kad skausmas, kurį patyriau ir patiriu, kūno sužalojimai darys įtaką mano sveikatai ir ateityje. Tačiau tiek mano, tiek kitų traumas patyrusių žmonių fizinis ir emocinis skausmas, kančios mūsų socialinės ir sveikatos apsaugos sistemoms – nė motais.

Žmogumi Lietuvoje kol kas nėra rūpinamasi iš esmės.

Neliko jokių faktų statistikoje, kad stebuklo dėka gyvas išlikęs žmogus iš viso patyrė avariją

Kadangi ligoninėje apklausos metu aš pasakiau, kad man viskas gerai, manęs ir neįtraukė į nukentėjusiųjų sąrašą. Gal gydytojai nežino, kad tokį šoką patyrę žmonės nebūna adekvatūs, nes jiems tai atsitiko pirmą kartą ir todėl daug ką jiems reikia paaiškinti?

Po savaitės kreipiausi į šeimos gydytoją, tik tuomet mano pavardę įrašė nukentėjusiųjų sąraše.

Tinka poeto žodžiai:

ašara Dievo aky
Lietuva ką tu veiki
nieko tavęs neprašau
tik nenutildama šauk
volunge šauk ąžuole
akmeniu kelio gale

(Justinas Marcinkevičius)

Dabartis ir ateitis mūsų rankose, kelkime viską viešumon ir skirkime laiko diskusijoms ir geresnei visuomenei sukurti.

Teko pačiai susirasti galinčią profesionaliai konsultuoti specialistę. Ji, sužinojusi, kad išgyvenu tokią baisią traumą, priėmė be eilės ir padėjo ne tik man, bet ir visai mūsų šeimai mokytis, kaip gyventi toliau. Esu įsitikinusi stiprių sukrėtimų akivaizdoje nė vienas žmogus be profesionalios pagalbos niekada nepajėgtų gyventi visaverčio gyvenimo, negebėtų valdyti savo emocijų, būti visiškai adekvatus ir produktyvus. Jis tik užrakintų savo skausmą vidinėje širdies menėje, o šitaip įkalintas skausmas žmogų visą laiką nuodytų iš vidaus.

Užsienyje po tokių įvykių konstatuojamas kelių mėnesių nedarbingumas. Man apie tokią galimybę niekas net neužsiminė.

Daugelis žmonių klauso žinias, kuriose nėra gerų naujienų.

Gali susidaryti įspūdis, kad daugiausia gyvenime vyksta nelaimės. Bet juk daug įvyksta įvairiausių stebuklų, tik apie juos mes nesužinome.

Nepaisant tragedijos šleifo, džiaugiuosi gyvenimu, atidariau seniai išsvajotą savito modelio Žaliąją gamtos mokyklą, padedu tėvams suprasti savo vaikus, kurti tvarias šeimas, tęsiu švietimo veiklas.

Esu laiminga ir sakau: tikrai verta gyventi!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(39 žmonės įvertino)
4.4872

Meilužė apie meilės trikampį: jis ištikimas man, o ne žmonai (3)

Noriu paviešinti istoriją, kuri manau bus pamoka tiek moterims, tiek vyrams.

Mylimasis įamžino merginą pikantiškoje Joninių nakties scenoje: maniau, sudegsiu iš gėdos (3)

Noriu papasakoti savo istoriją, kad apsisaugotų kitos merginos. Yra dalykų, kurių niekada...

Mergina, užtikusi savo vaikiną pažinčių svetainėje, surengė jam pasalą – tokios baigties nesitikėjo (1)

Mane paskatino šią istoriją papasakoti viešai, nes pastebėjau, kad labai dažnas atvejis, kai...

Draugės telefone pamatyta nuotrauka pribloškė: įsiutusi parlėkiau namo (3)

Savo istoriją noriu papasakoti, nes esu tikra, kad daug moterų su tuo susiduria.

Jauna mama pratrūko dėl vyro elgesio: čia jam ne viešbutis su bufetu (2)

Laba diena. Manau, mano istorija pasirodys pažįstama kai kurioms moterims, nes ir forumuose esu...

Top naujienos

Landsbergis – apie jam suteiktą statusą: Lietuva galų gale susitvarkė (14)

Seimas ketvirtadienį galutinai pritarė valstybės vadovo statuso suteikimui Aukščiausiosios...

Ukrainos turizmo atstovė: kol kas sunkiai įsivaizduoju ukrainiečius ir rusus viename viešbutyje

Karas Ukrainoje tapo dar vienu žiauriu smūgiu po pandemijos mėginančiam atsitiesti šios šalies...

Šaltasis frontas išstums tropinį orą iš Lietuvos: liūčių išvengs tik viena Lietuvos dalis

Šeštadienį per Lietuvą lėtai slinks šaltasis atmosferos frontas, kuris jau išstums karštą...

JAV žvalgyba praneša: Putinas vis dar nori užimti didžiąją dalį Ukrainos (3)

JAV žvalgyba mano, jos Rusijos vadovo artimiausio metu tikslas – sustiprinti pozicijas Donbase...

Delfi PliusVytenis Miškinis

Po košmariškos mirties – netikėta atomazga: dalis žmogaus suvalgyta, o kaltų nėra

Po beveik metus trukusio tyrimo dėl kraupios vyro mirties Šalčininkų rajone, Šaulių kaime,...

Festivalyje Lenkijoje kilo milžiniška audra: raginama nepanikuoti, evakuojami tūkstančiai žmonių, tarp jų – begalė lietuvių

Penktadienio vakarą Gdynioje vykstančio festivalio „ Open'er “ erdvę užklupo didžiulė...

Puolimo akcentais suabejojęs Maksvytis: kritiniu momentu galima pasitikėti Brazdeikiu

Ketvirtame kėlinyje dviženkliu skirtumu atsilikusi Lietuvos krepšinio rinktinė grėsmingai krypo...

Delfi PliusGintarė Bakūnaitė

Lietuvė emigrantė eidama į darbą dingo lyg į vandenį: žudikas aukos kūną furgone vežė per visą Europą

2011 metų rugpjūtį Didžiojoje Britanijoje netikėtai dingusios lietuvės Vitalijos istorija...

Pavyzdinės lietuvių serijos vos nesugadino Eurolygos žvaigždės siautulys Bulgarijoje (2)

Lietuvos krepšinio rinktinė toliau žygiuoja be kluptelėjimų pirmame pasaulio čempionato atrankos...

Karas Ukrainoje. Rusijos naikintuvai apšaudė Gyvatės salą uždraustomis bombomis (1)

Luhansko srities administracijos vadovas Serhijus Haidajus ketvirtadienį pareiškė, kad padėtis...