aA
Koks kartus, žiaurus, kankinantis, įpareigojantis ar tiesiog žmogų prievartaujantis reikalas – mesti svorį. Būtų galima dar daugybę neigiamų epitetų prirašyti, bet gana, nes jau vien nuo rašymo žvėriškai kyla apetitas ir norisi spjovus į kompiuterį sušukti: „laisvę skrandžiui ir kūnui“.
Vairuotojo plonėjimo dienoraštis
Vairuotojo plonėjimo dienoraštis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Juk kiek nedaug tai laisvei užtikrinti tereikia – vienas kitas papildomas kąsnelis ir pilve – šventė. O jei pridėsime išleistus pinigus maisto gamintojams, jų sumokėtus mokesčius valstybei, tai būtų galima drąsiai save pavadinti tautiškos ekonomikos lokomotyvu. Ne taip kaip tie, kurie gyvena su kruopa už žando ir savo gražiomis kūno formomis žlugdo maisto pramonę. Bet apie ekonomikos kančias tegu rašo ekonomistai, o aš šį kartą apie savo kančias.

Apie tolimų reisų vairuotojų valgymo ypatumus nėra daug ko rašyti. Žandikaulių, skrandžio ir visko kas žemiau nemankštinu tik tada kai kažką fiziškai dirbu (kas labai reta). Važiuodamas, nusižengdamas visoms kelių eismo ir darbo saugos instrukcijoms, viena ranka pasiekiu šaldytuvą ar šalia gulinčius sausainius. Žandikauliai, skrandis savo sunkiu darbu pradeda deginti kalorijas, kurias organizmas gauna su maistu.

Kuo daugiau ir dažniau valgau, tuo intensyviau dirba įvairūs organai, tuo daugiau sudeginu kalorijų, o didėjantį svorį nurašau aplinkai ir negerai šventai dvasiai. Gerai sugalvojau ar ne taip? Naudojantis ta teorija pagrindinis daugelio vairuotojų tikslas – stabtelėjus trumpai pauzei paėsti, vakare sustojus prisiėsti, o prieš miegą – dar ką nors užėsti. Nieko nėra maloniau atgulus pakalbinti laimingą savo draugą vardu , gyvenantį pilvą ir išgirsti jo patenkintą gargaliavimą.

Tiems, kas gyvena su kruopa už žando, tokie dalykai net nesisapnuoja, tokių draugų jie neturi ir jaučiasi laimingi. Jei koks dietinių kančių sudarinėtojas išdrįstų pagyventi porą mėnesių kartu su vairuotoju, tai jo mokslinis darbas apie, net nežinau kaip įvardyti, kam laimę, kam nelaimę, būtų vertas rimtos premijos.

Veikalas „Kas geriau? Trumpiau, bet skaniau, ar ilgiau, bet su kruopa už lūpos“ pralenktų knygą apie Landsbergių dinastijos šlovės ir kančių kelius. Bet paliksiu mokslinę dietą mokslininkams, Landsbergį – tautai, o aš apie nereikšmingas, bet žiaurias smulkmenas, supykdžiusias mane su draugu, gyvenančiu pilve.

Grįžus iš reiso į jaukius namus, kuriuose viskas sutvarkyta, visa šeimyna darbe, esu paliktas vienas namuose, o šalia negyvena simpatiška kaimynė, kyla klausimas, ką daryti. Žinau. Moterys pasakytų: tvarkyk namus, kolegos pasiūlytų alaus išgerti, draugai patartų susirasti meilužę. Nepasiduodu provokacijoms. Aš – naminis ir gerai išauklėtas, todėl sąžiningai saugau namus ir minu juose taką, pastoviai prasukdamas pro šaldytuvą, kuris neužrakintas.

Kartą kilo mintis įtaisyti jame elektroninę spyną, kuri atsirakintų automatiškai tam tikru laiku ir tik penkioms minutėms. Spėjai ką nutverti – laimingas, nespėjai – nelaimingus dantis ant lentynos ir ... net nežinau ką tada daryti, todėl niekam nedrįsau pasiūlyti tos idėjos. Namuose, kaip ir reise, visada jaučiausi sotus, laimingas, nors vis dažniau tenka dėvėti kelnes su gumele ir juoktis iš sėdinčių ant įvairių dietų.

Bet nereikia spjauti kitam į burną, nes gali pačiam tekti ją bučiuoti, o jei be vulgarumo, tai yra laikas mėtyti akmenis, bet ateina laikas juos rinkti.

Kartą teko pagulėti vieną dieną ligoninėje, tame skyriuje kur guli tie, kurie per daug lepino virškinimo sistemą ar priešingai – kankino. Vaizdai sukrėtė, ypač žmogus vaikštantis su pakabintu maišeliu. Nebuvau to matęs, todėl labai išsigandau, kad man nepakabintų ko nors panašaus. Išvažiuodamas į reisą paprašiau žmonos pridėti sveiko maisto ir instrukciją, kaip jį vartoti. Laimei, buvo ruduo ir turėjome savo daržą, tai pridėjo!

Nuo pirmos vakarienės tarp vairo brolių tapau balta varna. Anomis laimingomis dienomis vienu prisėdimu suvalgydavau keturių šimtų gramų vokišką pyragą ir tik tada pradėdavau ruošti normalią vakarienę, o čia kažkokia nesąmonė. Kolegos valgė skaniai ir daug, o aš – cukiniją, kopūstus, burokus, špygutę mėsos ir jokių pyragų. Prie sovietų, jei žmogus nevartodavo alkoholio buvo laikomas užsienio agentu, mane, pradėjusį keistai maitintis, palaikė tiesiog nesveiku ir, kad negadinčiau jiems apetito, o sau nervų, pasislėpęs kabinoje graužiau kopūsto lapą. Kristus, dykumoje kur nėra jokio maisto, iškentėjo keturiasdešimt dienų, aš šalia pilno šaldytuvo – du mėnesius. Kuo ne šventas kankinys! Nors nuo tų kančių svoris nukrito iki ... nesvarbu kiek, bet kabėjimui ant kryžiaus buvau dar žymiai per sunkus ir, tai supratęs, į viską nusispjoviau.

Nei apsakyti, nei aprašyti kokia laimė yra vėl pasijusti laisvu žmogumi ir valgyti tai, ko prašo iškankintas kūnas. Grįžo standartinis keturių šimtų gramų pyrago gabalas prieš vakarienę ir visi kiti sotaus gyvenimo malonumai. Svarbiausia, nebereikėjo pirkti naujų rūbų, sugrįžau į kelnes su gumele. Ir skrandis laimingas ir tos vietos kur turėtų būti liemuo, nespaudžia diržas.

Taip ir būčiau laimingai gyvenęs, bet mano laimę aptemdė nelaukta žinia, privertusi vėl susimąstyti ir pabandyti pasikeisti. Grįžus atostogų dukra pranešė savo vestuvių datą ir liepė pasimatuoti dar nuo nesočių ir nelaimingų laikų kabantį kostiumą. Vaizdas buvo apgailėtinas, o žmona griežtai atsisakė skirti lėšų naujam kostiumui iš specialios parduotuvės. Baisiausia buvo tai, kad aš, pagal tradicijas, turėsiu dukrą vesti prie altoriaus ir atiduoti į rankas žentui, kurį labai gerbiu.

Verdiktas vienareikšmis – tą procedūrą galiu atlikti tik su kostiumu, kuris labai patinka visai šeimynai. Nenuvesiu – žento statybininko neturėsiu ir namą pats remontuosiu. Ir žento reikia, ir valgyti norisi. Atėjo momentas, kai tenka rinkti išbarstytus akmeninis. Išvažiuodamas į reisą nebepasitikėjau kopūstų lapais ir prisipirkau stebuklingų vaistų, kuriuos geriant galima valgyti ir lieknėti. Taip sakė gražuolė per reklamą, o pardavėja patvirtino, kad tai – tiesa ir aš patikėjau.

Paskutinį kartą pasidžiaugęs sočiu gyvenimu kelte (ten vairuotojus maitina kaip prieš pridavimą į mėsos kombinatą), pradėjau gražėti. Pirmieji vaistai suveikė kažkaip įtartinai ir paveikė ne tą vietą, kurią turėjo. Gavosi kažkokia reakcija ir vos spėjau nubėgti iki tualeto. Paskambinau viską žinančiai žmonai ir ji liepė išgerti kalcio tablečių. Nusipirkau. Vokiškų, dedamų į stiklinę ir užpilamų vandeniu. Gavosi skanus šnypščiantis gėrimas. Oras šiltas, tai gėriau po kelias stiklines per dieną. Užcementavo! Kai pasakiau žmonai, kiek išgėriau, ji juokais pasakė, kad nuo tokio kalcio kiekio, be jokio pagrindo ragai turėtų užaugti ir liepė pereiti prie apelsinų.

Išmečiau tą negerą preparatą ir pradėjau naudoti kitą. Pradžioje lyg ir nieko. Apetitas sumažėjo, keli kilogramai nukrito, bet po to vėl viskas grįžo į senas vėžes su nežymiu pliusu. Spjoviau į viską ir įnikau į literatūrinę dietą. Kas vakarą vietoje papildomos makaronų lėkštės ką nors parašydavau. Padėjo. Vėl kelis kilogramus numečiau ir net sportinės kelnės pradėjo smukti. Teko papildomą mazgelį ant gumytės surišti. Tačiau mano kabinoje apsigyvenusi Mūza nors yra dvasia, bet ji valgyti taip pat nori. Teko vėl pradėti gaminti vakarienę dviem, o keisčiausia, kad jai skirta porcija stebuklingu būdu nusėsdavo ant mano liemens. Pykti ir varyti lauk nedrįsau, nes kartą ją išvaręs, kitą kartą jokiais skanėstai neprisiviliosi. Dalinausi su ja žemišku maistu, o ji su manimi – dvasiniu. Abu buvome laimingi, kol parvažiavau namo.

Nepasisekė. Dukrai taip pat buvo atostogos. Atskaitė moralą ir pasakė, ką reikia daryti, kad įlįsčiau į kostiumą. Aš ir pats žinau, ką reikia daryti, internete – šimtai patarimų. Visi rašo: reikia, reikia, reikia, bet niekas neparašo, kaip reikia pažaboti instinktą ėsti ir kaip surasti savyje valios atsisakyti to malonaus pilno pilvo jausmo.

Dukra (ko mane velnias nešė į tuos namus) slapta ėmė rašyti į sąsiuvinį viską, ką suvalgau, suėdu ir dar užkandu. Sekiojo kaip paskui mažą vaiką, bet nieko nesakė. Niekada nevedžiau tokios statistikos ir kai ji man pateikė kelių dienų užrašus, iš dantų iškrito pyrago gabalas. Supratau, kad valgau už save ir už kelis, kurie sėdi prie bažnyčios ištiesę ranką. Pasidarė labai gėda, bet iškritusį pyrago gabalą paėmiau ir suvalgiau.

Dukra liepė pačiam pratęsti valgymo dienoraštį, tiksliai įrašant kiekį ir laiką. Pareigingas esu, pasižadėjau net perkąstą saulėgrąžos grūdą įrašyti ir pradėjau savo kančios kelią. Vakare iš darbo parėjus žmona susumavo kalorijas. Kai pasakė, kad viršijau dviejų dienų normą, supykau pradžioje ant dietologų sudarytos daugybos lentelės, po to ant draugo gyvenančio pilve.

Pačiupau kirvį, kelis kuoliukus ir išėjau į kiemą. Įkalu kuoliukus toje vietoje, kurioje būsimas žentas planuoja pastatyti šiltnamį ir pasidžiaugiu atliktu darbu. Pasiryžtu ką nors dirbti ir nevalgyti, bet užmiršau, kad savaitgaliui planuojama svečių gausa. Visi planai griuvo, bet vis tiek vedu dienoraštį.

Rašyti sunkiau nei ėsti, todėl kai artėjant pietums baigiasi dienos kalorijų limitas, nustoju rašęs. Svečiai su užuojauta pažiūri į sąsiuvinį ir draugiškai paėmę už parankės prašo prisijungti prie vaišių. Svečio prašymas – šeimininkui įstatymas, ir daug nesimaivęs paklūstu tam įstatymui. Lieknėjimą, kuris man primena Sizifo darbą, nukėliau kitai savaitei. Pirmadienį nufotografuoju atminčiai vieną lapą, sunaikinu visus įrašus sąsiuvinyje ir padarau pirmą įrašą naujam gyvenimui:

7.15 Puodelis kavos ir į kiemą ruošti vietą šiltnamiui.

Jau savaitę kariauju pats su savimi ir maisto pramone. Jei anksčiau mano takelis vesdavo pro šaldytuvą prie televizoriaus, tai dabar šis tas pasikeitė. Liūdnai nužvelgęs gulinčius šaldytuve skanėstus, užtrenkiu jo duris, stebinti dukrai sukramtau tai, kas padėta asmeniškai man, viską kruopščiai užrašau ir einu į kiemą kasti šiltnamiui skirtą plotą.

Vakare pirmą kartą sudegintų kalorijų skaičius viršija gautų. Plačiai pravėręs šaldytuvo duris, niekingai nužvelgiu viliojančiai gulintį šaldytuve maistą. Turiu pasakyti, kad tas valgymo dienoraštis, akyla dukros akis, gananti mane kaip mažą vaiką, kabantis matomoje vietoje kostiumas pradėjo duoti rezultatų. Šiandien pirmas prisimatavimas po savaitės kančių. Net žentas su katinu atėjo pažiūrėti. Valio! Įlindau į švarką, viena saga užsisegė ir žentas lengviau atsipūtė.

„Kelnės ne taip svarbu, iš po švarko gumelės nesimato“, – tariau su palengvėjimu ir einu prie šaldytuvo nutverti kokio skanaus prizo, bet, deja, nepavyko prasmukti pro sąsiuvinį. Brangioji dar kartą suskaičiavo kalorijas ir pasiuntė prie kompiuterio pabendrauti su badą kenčiančia Mūza.
„Čia tik kelio pradžia, – rikteli įkandin dukra ir priduria: reikia dar labiau stengtis, nes iki vestuvių liko tik trys mėnesiai, o kelnių dar nė nesimatavai“.

„Pasimatuosiu grįžęs iš reiso“, – sumurmu ir pamąstęs prie kompiuterio einu ruoštis į komandiruotę, kurioje – visiška maitinimosi laisvė. Nežinau ar užteks valios vesti užrašus ir numesti tiek svorio, kad galėčiau apsivilkęs kostiumą vesti dukrą prie altoriaus. Pažiūrėsime, kas stipresnis – aš, ar mano draugas vardu gyvenantis pilve. Jei išgyvensiu – parašysiu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

Nauja vyro sužadėtinė kreipėsi į vyresnes „ex“: kaip jūs nesuprantat vieno paprasto dalyko (100)

Ilgai galvojau ar rašyti, bet nusprendžiau – tebūnie. Nes jau negaliu kentėti.

Giminaitė išgirdo, ką slaugytoja kalba apie skiepus: kyla tik dvi mintys (679)

Skiepai yra vienas didžiausių mokslo laimėjimų, kurie išgelbėjo ne vieną milijoną žmonių....

Pusmetį dėl kolegos balso virpėjusi moteris jį sutiko gyvai vakarėlyje – tokio scenarijaus pavydėtų ne vienas (81)

Kaskart išgirdus jo balsą drugeliai pilve kaip pašėlę imdavo plakti sparneliais... Gyvai jo net...

Po Šimašiaus pranešimo apie skyrybas pasidarė bloga iš siuto: ieškantiems džiugesio turiu ką pasakyti (611)

Kai kurios santuokos būna pasmerktos: psichologinis ir fizinis smurtas, neištikimybė, nepagarba....

Emigrantė į Vilniaus parduotuvę užėjo su šuniuku – apsaugininkės reakcija paliko be žado (348)

Jau daugiau nei dešimtį metų negyvenu Lietuvoje. Dvejus metus praleidau Danijoje, o paskutinius...

Top naujienos

Artėja metas, kai skiepų nuo koronaviruso užteks visiems, o skaičiai ims kristi: būtent tada kils rizika viską sugadinti (215)

Tikėtina, kad jau balandį arba gegužę skiepytis nuo koronaviruso galės ne tik rizikos grupių...

Prekybos tinklai kyla į kovą su jų aikštelėse paliekamomis mašinomis: už valandą gali tekti pakloti ir 5 Eur (160)

5 Eur už valandą – tiek gali tekti pakloti, jei prie vienos iš sostinėje esančių maisto...

„Žalgiris“ stebuklingai išsigelbėjo Kaune – Walkupas metimu paskutinę sekundę išplėšė pergalę (481)

Kauno „Žalgiriui“ (12-9) pavyko išlipti iš nedidelės dviejų nesėkmių duobelės Eurolygoje....

Jį vadino šėtono gydytoju: psichopatas daktaras žudydamas susikrovė fantastiškus turtus (54)

Labai dažnai psichopatų likimas būna trivialus: psichiatrijos ligoninė, griežta priežiūra ir...

Savaitgalis žiemiško šalčio neatneš: sniego likučius kai kur plaus lietus

Šiandien prie mūsų šalies iš pietų artės nedidelis žemo slėgio sūkurys. Pirmoje dienos...

Schilleris braukė prakaitą: galvojau, kad Walkupas nugrius, praras kamuolį, gaus bloką (30)

Atrodė, kad Pirėjo „Olympiakos“ veteranai atsikeršys Kauno „Žalgiriui“ už pergalės...

COVID-19 netrukus bus galima nustatyti per 15 minučių: kaip veiks greitieji antigenų testai (247)

Netrukus Lietuvą turėtų pasiekti greitųjų antigenų testų siunta. Šie testai kainuos apie 5–6...

Daugiau nei įprastai žmonių pradėjo skųstis nemiga: gydytoja paaiškino, kodėl taip nutiko (110)

Karantinas ir visą pasaulį apėmusi pandemija kartu atnešė ir daugybę psichologinių problemų,...

Palucko pasitraukimas iš LSDP pirmininko pareigų: pranešė, kam siūlys laikinai perimti pareigas (124)

Iš Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) pirmininko pareigų pasitraukęs Gintautas Paluckas...

Bartzokas nesuprato rungtynių pabaigos: juk „Žalgirio“ suolas aiškiai liepė prasižengti (16)

Georgios Bartzokas po mačo spaudos konferencijoje nenorėjo apnuoginti kritikos ašmenų, tačiau...