Traukiniais nebevažinėju nuo studentavimo laikų. Mano atminty yra išlikę keli aukšti, statūs ir net sveikam žmogui gan sunkiai įveikiami laiptai, kuriais patenkama į vagoną. Todėl mintis rinktis kelionę traukiniu iš Ignalinos rajono į sostinę su nevaikštančia paaugle dukra – mane gerokai neramino. Nusprendžiau paskambinti į Lietuvos geležinkelių informaciją ir sužinoti, gal kartais yra teikiama įlaipinimo/išlaipinimo pagalba tokiu atveju.
Atsiliepusi moteris patikino, kad paprastai Turmanto kryptimi kursuoja tik neįgaliesiems nepritaikyti traukiniai, tačiau pažadėjo išsiaiškinti, ar galiu tikėtis, kad kažkas padės įkelti ir iškelti dukrą su neįgaliojo vežimėliu (viena aš to tikrai nebūčiau sugebėjusi padaryti). Sutarėme susiskambinti. Aš pažadėjau nuspręsti, kokiu laiku tiksliai važiuosime, o Lietuvos geležinkelių darbuotoja apsiėmė pasitarti su kolegomis, kuo galėtų mums padėti.
Kitą dieną man buvo be galo malonu išgirsti, kad visą mūsų kelionės dieną dirbsianti komanda yra informuota, mūsų bus laukiama, ir specialiai bus „paleistas“ neįgaliesiems pritaikytas traukinys. Prisipažinsiu – visa tai skambėjo neįtikėtinai. Iki pat paskutinės akimirkos aš sunkiai betikėjau, kad tikrai atvažiuos traukinys, į kurį pateksime netempdami vežimėlio per mane taip gąsdinusius laiptus. Kai tolumoje įžiūrėjau naują traukinį, net širdis ėmė smarkiau plakti, tačiau viskas, kas dėjosi vėliau – gerokai pranoko visus mano lūkesčius ir norus.
Traukinys buvo sustabdytas taip, kad vagono durys buvo prieš pat mus. Mus pasitiko du kontrolieriai Julius ir Ela, netrukus pasirodė ir mašinistas Anatolij. Kol Ela rūpinosi, kad visi kiti keleiviai saugiai patektų į traukinį, Julius ir Anatolij nuleido neįgaliųjų vežimėlių liftą ir juo užkėlė dukrą į vagoną. Man beliko tik šmurkštelti šalia ir išsirinkti kur prisėsime. Didžiulei mano nuostabai vagonas buvo visiškai pritaikytas neįgaliesiems: tambore apstu vietos, be problemų galima pravežti vežimą, net tualetas (traukinio!!!) pritaikytas, su automatiškai plačiai atsidarančiomis durimis, ranktūriais, ir viduje labai erdvus.
Kelionė neužtruko. Saugiai pasiekėme Vilnių. Sostinėje keltuvu dukrą iškėlė iš vagono. Kontrolierius palydėjo iki pat lifto, kur mus pasitiko budėtojos ir pasiūlė palydėti iki pat išėjimo iš traukinių stoties. Neįtikėtina – namus pasiekėme be kliūčių, be nesklandamų ir puikios nuotaikos.
Esu be galo dėkinga visai Lietuvos geležinkelių komandai! Kelionės metu nugirdau, kaip žmonės svarstė, kad galbūt naujas prezidentas ir naują traukinį „paleido“. (Išvakarėse kaip tik išrinkome naująjį Lietuvos prezidentą). Nusišypsojau nevalingai, įsivaizdavau, kaip nustebtų tas žmogus, jog viskas – naujas traukinys, informacijos darbuotojos, kontrolierių, mašinisto, budėtojų išskirtinis dėmesys – šįkart visai ne prezidentui, o neįgaliai paauglei mergaitei, niekuo neišskirtinei.
Šis gražus mūsų nuotykis – labai svarbus visai Lietuvai, jis puikiai iliustruoja, kaip visuomenė mokosi priimti neįgalųjį, kiek yra pasiruošusi, kiek yra supratinga ir galinti pagelbėti reikalui esant.
Ačiū, Lietuvos geležinkeliams!