Atėjo metas, kai būtina kalbėti ne vien tik apie šeimas, bet ir apie skyrybas bei visas dėl to kylančias problemas. Pagrindinės iš jų yra dvi: turtinės, įskaitant pinigus vaiko išlaikymui, bei vaikų „dalybos“. Jei pirmąsias galima išspręsti gana greitai, tai antroji, dėl vaikų, gali tęstis visą likusį gyvenimą.
Ingos Rinau istorija parodė, jog Lietuvoje vyraujanti tendencija tokia: motina, pažeidusi įstatymus – didvyrė, o štai tėvas, norintis pats auginti vaiką – gyvulys, nes neduoda motinai ramybės ir, anot tokios motinos, reiškia pretenzijas dėl vaiko. Šioje istorijoje tas daugelio skaitytojų vadinamas gyvulys – vokietis.
Tačiau kaip panašiu atveju klostosi įvykiai, kai ir vyras, ir moteris – Lietuvos piliečiai ir gyvena Lietuvoje? Kokias galimybes turi vyras ir moteris po skyrybų, kai turima bendrų vaikų? Lietuvos įstatymai garantuoja, jog tiek vyro, tiek moters teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu yra lygios. Abu tėvai turi vienodą ir lygiavertę valdžią vaikams. Deja, gyvenimiška realybė yra visiškai kitokia ir, beje, ne vyrų naudai.
Tradiciškai nusistovėjusi Lietuvos teismų praktika yra labai vienašališka: vaikai po skyrybų paliekami motinoms, iš kurių, Vakarų Europos valstybių tyrimų duomenimis (Lietuvoje tuo klausimu statistikos nėra), net 80-90 % motinų imasi visokiausių priemonių, kad nutrauktų vaikų ryšį su jų tėvu. Ir kas keisčiausia – toks motinų elgesys, nors ir priešingas galiojantiems įstatymams, yra toleruojamas aplinkinių, visuomeninių organizacijų, valdžios institucijų ir politikų.
Turėdamas reikalą su ypač aršia ir su niekuo nesiskaitančia vaiko motina, tėvas turi dvi galimybes: po keleto nesėkmingų bandymų pasiekti, kad būtų nepažeidžiamos jo pilietinės bei tėvo teisės, nuleisti rankas arba metų metais bylinėtis teismuose, varstyti Vaiko teisių apsaugos tarnybų (VTAT) duris. Kovoti prieš jokiais įrodymais nepagrįstus kaltinimus.
Kokia gi visuomenės nuomonė apie tėvą, pasirinkusį pirmąjį kelią? O gi paprasta ir aiški: liurbis, nevykėlis, kuris nemyli ir nenori rūpintis savo vaikais. Antruoju atveju sakoma, kad vyras – gyvulys, terorizuojantis vaikų motiną, nepaliekantis jos ramybėje.
Baisiausia, kad vaikai po skyrybų tampa manipuliacijos objektais, t.y. tėvo meilė vaikui yra matuojama pinigų, duodamų motinai, dydžiu. Kodėl toks moterų elgesys toleruojamas? Dėl inertiškos tradicinės mąstysenos, be galo išvešėjusio matriarchato ar nežinojimo to, dėl ko pasaulyje jau apie du dešimtmečius „skambinama visais varpais“?
O „varpais skambinama“ dėl motinų vaikams sukeliamo parental alienation syndrome (PAS), sutrumpintai PAS - tėvų atstūmimo sindromo, kuris yra nerimą keliantis reiškinys, vos ne epidemijos mastus įgijęs Vakarų valstybėse, o taip pat ir Lietuvoje, ir apie kurį šiuo metu Lietuvoje visiškai niekas ir nieko negali pasakyti.
Vakarų Europos valstybės jau pastebėjo griaunančius ir naikinančius šio tėvų atstūmimo sindromo padarinius vaikams, tėvams ir visai visuomenei. Apie tai yra kalbama, rašoma, rengiamos konferencijos, kad kuo daugiau žmonių apie šį reiškinį žinotų, sugebėtų jį atpažinti. Šiuo metu Europoje ir Lietuvoje taikoma Tarptautinė ligų ir sveikatos klasifikacija (TLK-10 PSO ) buvo patvirtinta 1992 m. Ten nėra atskirai apibrėžtas PAS sindromas, bet tai galima suprasti, nes profesorius Gardneris tik 1985 m. pirmą kartą prašneko apie šį sutrikimą. Šiuo metu jau rengiama 11-oji TLK redakcija, kuri turėtų pasirodyti 2010 metais. Tikėtina, jog naujoje redakcijoje PAS sindromas bus pateiktas kaip vienas iš gydytinų sutrikimų. Nežiūrint į tai, jau ruošiami, o kai kur ir priimti įstatymai (Belgijoje, Ispanijoje, nuo kitų metų Nyderlanduose), kuriais taikomos sankcijos motinoms, jei nustatyta, kad jos žaloja vaikus pagal PAS ar nesilaiko nustatytų sąlygų dėl bendravimo su vaikais. Beje, Ispanijos teisininkai jau šiandien PAS pripažįsta ir, priimdami sprendimus, į tai atsižvelgia. Ispanijos psichologų asociacija, nežiūrint, kad PAS kol kas neįrašytas į TLK-10 PSO, šį sindromą pripažino kaip egzistuojantį ir gydytiną.
O kiek Lietuvoje tokių atvejų? 2006 metais 63% išsiskyrusių šeimų turėjo vaikų. Tais pačiais metais iš visų gimusių vaikų skaičiaus 29,6% gimė ne santuokoje. Statistikos apie nesusituokusių šeimų skyrybas nepavyko rasti, bet galima daryti prielaidą, jog skaičiai nelabai skirtųsi. Tad mano paskaičiavimais, išeitų, jog apie 77% vaikų auginami Lietuvoje vieno iš tėvų. Žinoma, dažniausiai motinų. Šiuo metu Lietuvoje nėra jokios statistikos dėl nutrūkusių ryšių tarp tėvo ir vaikų. Bet jei remsimės mano minėtų valstybių atliktų tyrimų rezultatais, tai, manau, kad Lietuvoje situacija būtų panaši į Vakarų Europos, t.y. apie 30-50% vaikų po skyrybų praranda ryšį su vienu iš tėvų, dažniausiai be išimties su tėvu. Skaičiais tai reikštų, jog 2006 m. Lietuvoje tokių vaikų, kurie dėl motinų įtakos nebeturėjo ryšio su savo tėvu, galėjo būti apie 277 000, t.y. 38,5% visų tais metais Lietuvoje gyvenusių vaikų skaičiaus. Tai – vos ne pusė visų mūsų vaikų!
Ar bent kas susimąstė, kodėl, iširus šeimai, nutrūksta vyrų ryšys ir bendravimas su vaikais? Kodėl vaikas, krykštavęs ir džiaugęsis su tėvu, norėdavęs su juo žaisti, puldavęs pasiilgęs ant kaklo, dabar staiga nebenori jo visiškai matyti ir su juo bendrauti? Ar bent viena įstaigų, atsakingų už vaiko teisių gynimą, pabandė pažvelgti giliau į šią problemą? Ar kas iš gydytojų, turinčių reikalų su vaikais ir jų emocijomis, gilinosi į šį reiškinį?
Ką daryti Lietuvoje, susidūrus su šiuo reiškiniu? Jo egzistavimu gali abejoti tik tie laimingieji, kurie asmeniškai nėra to patyrę. Tie, kurie tai patyrė, žino, kad Lietuvoje dėl tos problemos kreiptis nėra kur. Noriu su skaitytojais pasidalinti savo nedidelio tyrimo rezultatais.
Man žinoma, kad tėvas V.T.(šio ir kitų asmenų inicialai pakeisti) padavė pareiškimą Klaipėdos rajono VTAT dėl galimo jo sūnaus psichologinio žalojimo pagal PAS. Minėta VTAT balandžio mėn. 30d. atsiuntė šį atsakymą: „Dėl sūnaus… sveikatos sutrikimų siūlome Jums kreiptis į medikus.“
Atkreipiu dėmesį: kreiptasi buvo dėl žalojimo, tai čia ir yra VTAT pareiga įsikišti, ištirti ir imtis priemonių. Į V.T. klausimą, kokių priemonių žada ši VTAT imtis, apribojant motinos ir vaiko močiutės savivaliavimą, pagaliau vaiko teisių ir interesų pažeidimą, VTAT atsakė, kad tėvų konfliktus galėtų padėti spręsti psichologo konsultacija. Taip, gal padėtų. Bet šis tėvas kreipiasi ne būti persiunčiamas kitu adresu, o kreipiasi, tikėdamasis VTAT pagalba išspręsti problemą. Susidaro įspūdis, kad VTAT darbuotojai nėra suinteresuoti problemos tyrimu, gal trūksta dalykinių žinių. Belieka spėlioti. Bet viena aišku, kad jie ne ką nutuokia apie motinas, žalojančias savo vaikus ir sukeliančias jiems PAS.
Bandydama išsiaiškinti, kas yra žinoma apie PAS, gegužės mėn. išsiunčiau apie tai užklausimus visoms VTAT Lietuvoje į jų elektroninio pašto adresus (viso 55). Į mano klausimus atsiliepė tik 3 VTAT, pateikdamos užregistruotus duomenis dėl motinų veiksmų, trukdant tėvo ir vaikų santykius. Apie PAS niekas nieko negalėjo paminėti. Kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnybą – į dominantį klausimą apie PAS atsakymo vėl negavau. Kreipiausi į socialines apsaugos ir darbo ministrę gerb. Viliją Blinkevičiūtę. Jos pavaldiniai atsiuntė man atsakymą:
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programos priemones (LR vyriausybės nutarimu Nr. 392 patvirtinta 2008 balandžio 24 d. (Žin., 2008, 51-1892).“
Beje,siame nutarime nėra nei žodžio apie šią vaikų žalojimo rūšį. Nutarimo trečiasis punktas sako: „Pasiūlyti savivaldybėms, aukštosioms mokykloms, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrui, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, nevyriausybinėms organizacijoms dalyvauti įgyvendinant programą“.
El. paštu kreipiausi į nutarime minimas organizacijas: Vilniaus psichoanalizės ir psichoterapijos centrą, Specialiosios psichologijos ir pedagogikos centrą, Klaipėdos universitetą, Psichologinės pagalbos centrą, Vaiko raidos centrą Vilniuje, Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie SADM, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos katedras, Saugaus vaiko centrą. Nei viena iš jų negalėjo visiškai nieko pasakyti apie PAS. Visuomeninė organizacija „Gelbėkim vaikus“ ir Klaipėdos psichikos sveikatos centras bei „Vaikų linija“ į mano pakartotinus užklausimus visiškai nereagavo.
Nė vienas iš mano apklaustųjų negalėjo suteikti informacijos apie PAS.
Pasidomėjau, kokios juridinės galimybės Lietuvoje, norint apriboti motinų savavaliavimą dėl vaikų žalojimo pagal PAS. Tai padaryti paskatino kitų valstybių patirtis, kai teisininkai imasi priemonių apsaugoti vaikus nuo žalojimo. Kreipiausi į Teisingumo ministeriją. Jos atsakymas nuteikė optimistiškai. Man buvo paaiškinta, jog nors CK 3.180 ir BK 163 straipsnių teisinės normos kazuistiškai nedetalizuoja kiekvieno galimo piktnaudžiavimo tėvų valdžia, žiauraus elgesio su vaikais, psichinio vaikų gniuždymo būdo, šių teisės normų abstraktumas apima visus galimus piktnaudžiavimo valdžia, vaiko psichikos žalojimo ar bet kokio žiauraus elgesio su vaikais būdus, įskaitant ir mano minimą( t.y. PAS) psichologinio žalojimo būdą.
Taigi, teisiškai turima galimybių sudrausminti motinas, piktnaudžiaujančias savo valdžia ir todėl sukeliančias vaikams PAS. Bet kas išdrįs?
Psichologai PAS atvejus tėvams-vyrams, prilygina kaip ir išgyvenimus dėl vaiko mirties. Net giliau ir skaudžiau. Atstumiamas tėvas lieka vienas, vaikų ir visų žmonių akyse šmeižiamas ir juodinamas. Jo neužjaučia ir neguodžia dėl netekties jokia įstaiga ar organizacija. Vietoj užuojautos jis turi įrodinėti, kad visas melas apie jį yra pramanytas vaikų motinos, su tikslu per teismą ir kitas institucijas užkirsti kelią jo ir vaikų bendravimui. Vyro-tėvo vaidmuo yra visiškai sumenkinimas, jis yra prievarta atribojimas nuo vaikų, tuo pačiu jam ne tik bendravimo su vaiku džiaugsmas atimamas, bet taip pat ir pareigos bei atsakomybė už vaikus. Taip taip, ne atsakomybės vengiama, bet ji atimama. Apsidairius aplik pastebėsite kurioziškų atvejų. Štai,vaiko motina pati jo neaugina. Jį augina močiutė. Kodėl? Kuo remiantis vaiko močiutė perima tėvo pareigas? Įstatymiškai tai yra neįmanoma. Net ir tuo atveju tėvo teisės niekur nėra ginamos.
Tad nesistebėkim, kad mūsų vyrai neatsakingi, kad piktnaudžiauja alkoholiu, kad jais negalima pasitikėti ir t.t. O kas jiems belieka? Ne visi morališkai stiprūs diena po dienos grumtis su valstybinėmis institucijomis teismuose, o tai kainuoja nemažus pinigus, grumtis prieš melą, šmeižtą, už savo konstitucines teises ir pareigas patiems auginti savo vaikus.
Manau, kad be jau paminėtų straipsnių dar būtų tikslinga motinas bausti už Lietuvos Konstitucijos 25 str. sąmoningą ignoravimą. Nes jos ilgai ir intensyviai skiepija neapykantą vaikams tėvų atžvilgiu. Nepailsdamos meluoja, šmeižia, dezinformuoja.
Motinos nepagalvoja apie kainą, kurią už tai tenka sumokėti jų pačių vaikams. Dvasiškai suluošinti vaikų gyvenimai, atimta 50% jų individualybės, išmokoma nekęsti ir kas skaudžiausia – auginami našlaičiai, kai tuo tarpu mylintys tėvai visai šalia.
O tereikia tiek nedaug: atsakingoms instancijoms užtikrinti įstatymų galiojimą ir vykdymą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!