Kažkoks varžtukas pagauna laisvą megztinio rankogalį ir tėtį kaip skudurinę lėlę meta ir pradeda vynioti ant kardano. Draskydamas gabalais ir daužydamas į aplink esančius traktoriaus ir priekabos sukabinimo įtaisus. Visa tai mato keliolika žmonių. Visi pasimetę. Niekam nešauna galvon šokti kabinon ir užgesinti variklį. Galiausiai aukščiausiasis pasigaili žmogaus ir kardanas meta visą kruviną jį lauk.
Yra daug tokių atvejų buvę ir aplinkiniuose kaimuose. Rasdavo ant kardano apvyniotas žmogaus žarnas...
Medicina... Renka žmogų iš gabaliukų. Daugybiniai lūžiai... Galva, stuburas, krūtinė, pečiai... Visi žino, kad Vilčinskas prie mirties. Po kelių savaičių susirenka kaimynai ir eina pakalbinti ir paguosti mano mamos. Priėję prie naujai pastatyto namo mato iškastą daugiau kaip dviejų metrų gylio ir virš šimto metrų ilgio griovį. Iš jo iššoksta mano tėtis su kastuvu rankoje ir garsiai surinka – „čto, b***t, neždaaaali?!“
Nuarmavau namo fasadą. Skauda – paguliu. Pavargstu – pailsiu... Birželio 22 d. man stuburo operacija...
Po operacijos iškart marširuoju ir vaikštau. Darau atsargias mankštas. Po savaitės klausiu seselės – jei tai būtų kare, ar tai būtų panašu į sužeidimą į kaklą? Atsako, jog taip, ir gan į nelengvą, nes kliudytas ir kaulas, ir nervai. Tai taip išeina, sakau, jog jei būčiau kareivis – po savaitės vėl galėčiau mūšin eiti. Atsako, jog jai atrodo, jog toks kaip aš galėčiau ir rytoj... Jauna ir simpatiška...
Susigrąžinau iš tėvo mano dar penkiolikmečio kalvėje padarytą laužtuvą. Ir galiu, pagaliau, jį pakelti. Apie 20 kg. Vakar – trys mėnesiai po sunkios stuburo operacijos. Dirbau su tėvu kombainininko padėjėju. Davė didžiulę ašį ir paprašė, kad nueičiau pas nebylį (kalvis), jog laužtuvą padarytų.
Stovėjau stovėjau prie dirbančio nebylio... Stovėjau stovėjau... Kaip paprašyti nežinau. Jo ženklų kalbos nemoku. O tas užsiėmęs. Tyliai įkišau ašies galą į žaizdrą, įkaitinau ir pradėjau plakti. Labai patiko tas įkaitintos geležies „tešliškumas“. Taip ir liko aistra tam visam gyvenimui... Jautiesi toks kietas... Jautiesi, jog gali beveik neįmanomą.
Nunešiau tėvui. Apžiūrėjo. Ale rupūže, kad geras kalvis nebylys – tepasakė. Bandžiau mekenti, kad čia ne jis, o aš padariau. Šyptelėjo, bet aiškiai nepatikėjo.
Dabar, po beveik 40 metų, galiausiai įtikinau. Ir paprašiau grąžinti. Atvežė. Nusivežiau prie statomo namo ir dirbau. Lengvesnį laužtuvą turėjau, bet žaisliukas. Visad trūko galingesnio.
Po keleto mėnesių vėl kalbu su tėvu. Eik tu sakau – kaip gerai dirba tas laužtuvas. Pats nedirba – atsakė tėvas. Suglumau. Mano viduje jausmas, kad jis pats dirba. Daugeliu atvejų man tiek tereikia – tinkamo įrankio. Kaip aš tą darbą padarau net nepajaučiu. Ir kad dirbu nejaučiu.
Gal čia ir yra atsakymas, kodėl vieni žmonės per gyvenimą tiek daug padaro, o kitiems vis nesiseka. Mums darbas yra džiaugsmas.
Paskutinis mano pastatytas namas. Vieno.