Mano vardas Igoris, esu iš Utenos miestelio, kuris yra mažas, provincialus, tiesa, su stipria pramone, orientuota į eksportą. Dažnai būnu užsienyje, bet ir grįžtu namo, kadangi neįsivaizduoju savęs ilgai gyvenančio užsienyje.
Pirma patirtis užsienio darbo rinkoje buvo prieš gerus aštuonerius metus (dabar man 31 – eri). Tada buvau dar „žalias“ ir naivus. Jei būčiau tuomet rašęs savo istoriją, visi būtų išjuokę. Tąkart išvykau padirbėti į Daniją, rinkau braškes, uždirbdavau nedaug, bet ir darbas trukdavo neilgai, apie šešias savaites. Per tą laiką užsidirbdavau 3500 litų be visų papildomų išlaidų. Taip dirbau tris sezonus ir įdomiausia, kur aš tuos pingus leidau – jais dengiau paskolą mašinai, kurią jau buvau spėjęs įsigyti, kai dirbau Lietuvoje.
Pinigus taip pat leidau buičiai pagerinti, įsirengiau namuose visus patogumus. Kadangi gyvenau kaime, nereikėjo investuoti daug pinigų, tik nusipirkti medžiagas, o viską dariau pats, klausdamas kitų patarimo ir pamokymo. Kai po paskutinio darbo sezono Danijoje liko 2000 litų, įstojau mokytis į kolegiją, nes tikėjau, jog aukštasis mokslas padės geriau gyventi. Studijavau neakivaizdžiai ketverius metus ir visą mokymosi laiką važinėjau dirbti į įvairias šalis: Angliją ar Daniją. Baigiamąjį darbą atsiskaičiau internetu, pasiėmęs laisvadienį pastarojoje šalyje. Dėstytojai liko sužavėti mano ryžtu nemesti mokslų ir juos normaliai užbaigti. Kad ir kaip ten būtų, dar nebuvau panaudojęs darbuose savo įgytų žinių. Tačiau noriu pabrėžti, kad išsilavinimas man suteikė platesnį suvokimą apie pasaulį ir kaip kas veikia, pamačiau skirtumą tarp ką nors baigusių ir nebaigusių žmonių.
Bėgant laikui supratau, kad noriu stabilesnių pajamų ir nusprendžiau ūkininkauti žemėje, kurios turiu 30 hektarų. Nors traktorius ir padargai kainavo nemažai, tačiau stengiausi žiūrėti į ateitį. Kita vertus, kiti būtų geriau pirkę BMW nei mėšlu dvokiantį daiktą. Mokydamasis iš kitų ir savo padarytų klaidų, nusprendžiau auginti brokolius ir salotas, nors turėjau patirties Danijoje jas tik pakuodamas, bet neaugindamas. Po praėjusios vasaros supratau, kad dar reikia ištaisyti daug klaidų, todėl jau ruošiuosi kitam daržovių auginimo sezonui.
Kai pradėjau realizuoti savo produkciją, buvau šiek tiek šokiruotas žmonių netikėjimo ir provincialumo, kad niekam mano užaugintų daržovių nereikės. Taigi kamuojamas vidinio nerimo ir baimės, pasamdžiau merginą pardavinėti turguje mano prekes ir likau nustebęs, kad iškart sugūžėjo susidomėjusios bobutės. Jos teiravosi, kaip man pavyko užauginti tokius gražius brokolius. Rezultatas – iš dešimties dėžių pardaviau net septynias.
Dabar vėl dirbu užsienyje, Olandijoje, kad apmokėčiau ateinančio sezono išlaidas. Atsirado laiko apmąstymams. Galvoju, kodėl tiek daug liūdnai pasibaigusių emigrantų istorijų. Iš patirties galiu pasakyti, kad konkretaus tikslo turėjimas neleidžia degraduoti ir varo į priekį. Matau, kaip Olandijoje Lietuvos jaunimas skęsta narkotikų liūne ir jie tik diskredituoja mūsų šalį, sakydami, kad čia labai brangu, valdžiai nerūpi ir pan. Visgi tokiems žmonėms aš noriu atsakyti, kad Lietuva prasideda nuo tavęs ir tavo minčių apie ją bei veiksmų ir darbų.
Daug žmonių sako, kodėl aš turiu duoti kažką valstybei, jei ji man nieko neduoda. Štai čia ir prasideda visos bėdos – valstybė privalo užtikrinti geras sąlygas vystimuisi, ką jį puikiai daro, o ne lepinti piniginėmis išmokomis už nieką. Reikia visiems stengtis prisidėti prie valstybės gerovės. Būkite konkretūs, nuspręskite, kokio darbo norite, mokykitės tos šalies kalbos arba bent angliškai ir mąstykite, ką išmoksite, kad grįžę į Tėvynę galėtumėte panaudoti! Nevažiuokite į užsienį iš paskutinių pinigų, nerizikuokite taip smarkiai. Linkiu sėkmės visiems!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt ir jūs dabar, gyvendami užsienyje, dėliojate visus „už“ ir „prieš“ argumentus dėl grįžimo į Lietuvą ir norėtumėte pasidalinti savo patirtimi? O gal kaip tik galvojate apie emigraciją? Jei taip, laukiame jūsų laiškų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.