Laimingas tas, kuris brangina savo sąžinę ir garbę. Su niekuo nėra sunkiau kalbėtis kaip su savo sąžine. Tačiau jei nebūtų sunkumų, mes nusilptume. O silpni negali skristi, nes jų sparnai per silpni, pakilti ir nuskristi ten, kur slypi euforija.
Žmogus sutvertas laimei ir laimė yra visų jo darbų tikslas, o paukščiai - laimės vaikai, kurie kasdien rodo mums kelią... Bet mūsų sparnai per menki, kad sugebėtume juos pavyti. Kaip bebūtų gaila, mes nesuvokiame, kad kiekvienas žmogus yra pats savo laimės kalvis. Ir nereikia bandyti skristi paskui paukščius, kad pasiektume laimę, juk mes galime žingsnis po žingsnio ir patys ten nužingsniuoti...
Kažkada sugebėdavau būti tiesiog laimingas - nei iš šio, nei iš to. Nuo šilto saulės spindulio ankstyvą rytą, gaivaus vėjo gūsio karštą vasaros dieną. Tačiau dabar susimąstau, kas toji tikroji laimė. Ir galiu drąsiai ištart - laimė tai ne tai, ką turime, o tai, ką darome. Laimė yra kopimas į stačiausią kalną, stačiu jo šlaitu... Ir nors mes ne paukščiai ir neturime sparnų, mes į tą kalną užkopsime ir be jų!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!