Tik išsitiesiau lovoje. Sulaukiu draugo skambučio. „Tu man reikalingas. Aš Lazdynų ligoninėje“. Tad nespėjęs pavalgyti skubu pas jį. Pusantros valandos laukiam, kol jis pateks pas daktarą, tad atsiranda laiko apsižvalgyti bei pamąstyti. Iš kitų laukiančiųjų išsiskiria viena porelė. Prilupta moteris. Amžių nustatyti tikrai sunku, nes po abejom akim tokieeeee „fanarai“, jog pačių akių beveik nesimato. O veidas atrodo taip, kad susidaro įspūdis jog galva kažkokios kampuotos formos.
Jos „didvyris“ šalia, apie 45 metų. Lietuviai, kalbantys angliškai. Kad kiti nesuprastų. Su draugu stovėjom ir žvengėm iš jų. Labiau iš jos. Juk iš kvailių galima juoktis. Po pusvalandžio įkalbinėjimo ji sutiko grįžti namo, nesulaukusi specialisto apžiūros ir atleidusi savo „daunui“. Iš smalsumo paklausiau „registratorės“, ar jie kviečia tokiose situacijose policiją. „Tik informuojame“, - atsakė.
Nuvežiau draugą namo ir apie 9 ryto nuėjau „pietų miego“ prieš tai kažkuo „užkrovęs“ skrandį.
21.30 val. grįžau į automobilį. 22 val. „kašio“ finalas, tad pasakojimams laiko bus vėliau. Racija kalba, todėl reikia gaudyti užsakymus. Spėju pasipelnyti aštuoniais litais ir racija nutyla. Tad pasakoju.
Girdėjau iš pačių medikų, jog svarbu diagnozuoti vėžį kuo anksčiau. Girdėjau, jog žmonės raginami reguliariai tikrintis. Bet tai teorija. Tiesa yra tokia. 37 metų moteriai liepos pradžioje aptiktas auglys. Jei viskas eis sklandžiai, spalį ji sužinos, ar jai pasisiekė, ar ne. 3 mėnesiai laukimo, nors būtina pridurti, jog eilėje pas vieną specialistą pavyko pasistūmėti ir sutaupyti 25 dienas už 50 Lt mokestį į poliklinikos kasą. Beveik 20 metų ji moka mokesčius! Už ką pinigus paėmė? Arba mes nesame konstitucinė valstybė, kurioje Konstitucija – mūsų gyvenimo pagrindas, arba kažkas prastai atlieka savo darbą. Kreipiuosi į Prezidentę, Vyriausybę ir Seimą. Prašau užtikrinti Konstitucijos vykdymą! Mūsų medicina nemokama, kokybiška ir suteikiama laiku, bet tik popieriuje! Būkite sąžiningi, pakeiskite Konstituciją, jei kitaip nesigauna, arba eikit vogt!
Tik įpusėjus ketvirtam kėliniui sulaukiu pastovaus kliento kvietimo. Važiuoju pas jį per visą miestą, nes žinau, jog jis kaip visada arba privažinės daug, arba paliks gerų arbatpinigių. Taip ir yra. 69 Lt skaitliuke ir 1 Lt „chajaus“. Per raciją „naujametinis“ šou, kalba be sustojimo. Pasineriu į darbą.
Pagaliau mergaitė. Lengvas flirtas, sužinau trumpą jos gyvenimo istoriją. 30 Lt skaitliuke. Iš 50 Lt paprašo 10 Lt grąžos. Apsikeičiam bučinukais. Jai tikrai niekad nebus lemta tapti mano žmona ar meiluže, bet bendrauti su ja buvo malonu.
Varau į artimiausią degalinę, nes spaudžia. Prie įvažiavimo į degalinę stabdo dvi porelės. „Ar pavežtum?“. „Taip, bet man reikia į degalinę“. Kol nubėgu į WC, jie jau prie mašinos. Kultūringi ir mandagūs. Nejungiu „gatvės“ tarifo ir sutaupau jiems 3–4 litus. Reikia gi skatinti ir premijuoti gerus žmones. Sumoka man 14 Lt.
01.37 val. Racija jau rimsta. Gaunu užsakymą ir „užsiraunu“. Tris kartus matytas vyrukas. Ir viskas gerai, bet prieš 2 valandas jis drįso man paskambinti ir bandė skolintis pinigų arba bent jau „nuvežti į skolą“. Susipažinome gegužės pradžioje, kai pravažiuotus 50 Lt tikino apmokėsiąs per tris dienas. Paliko užstatą. Tik išsiaiškinus, jog turime bendrą bičiulį, neparduodu užstato ir laukiu… iki spalio 10 dienos.
Sakau iš karto: „be pinigų nevežu!“. Bet jį gelbsti bičiulis, kuris man paskambina: „kabink ant manęs, ryt atsiskaitau“. Nuvežu tą ufonautą namo ir paskambinu bičiuliui. Eilinį kartą prašau jį atidžiau formuoti savo bendravimo ratą. Nors „barabulkės" tik ryt, pripliusuoju 25 Lt.
02.45 val. Įsitaisau Senamiestyje ir jau nieko nelaukdamas rašau. Beldimas. Į langą. Nedrąsiai ir labai mandagiai. Dvi merginos. „O kiek iki ten… o kiek iki ten..?“. Sėdasi. Nejungiu gatvės tarifo. Kalbamės apie taksi kainas, skirtingas įmones. Pasakoju, ko reikia saugotis. Mielos geros studentės. Tikinu, kad 20 tikrai užteks, uždengiu skaitliuką, nes jau buvo 21! Mergaitės, netaupykit kelių litų, važiuokite iki galo. Taksi - ne tik transportas, tai - saugumo garantas.
30 Lt už pagalbą užkurti automobilį. Standartinė paslaugos kaina ir nesakykite, kad labai daug. Kartą kūriau mašiną 1,5 val.už tą pačią kainą. Gal 40 km. nuvažiavome.
Noriu namo, bet „centriukas“ įkalbinėja paimti dar vieną užsakymą. Krenta vaikinukas „pod 30“. Vietoj pasisveikinimo paprašo cigaretės. Duodu, bet niekur nevažiuoju, laukiu, kol surūkys. Parūkęs paprašo gerti. To jau per daug. Mano sultys dar neišgertos ir guli matomoj vietoj. Beje, gan dažnai keleiviai prašo cigaretės ir net kelių „Man naktį nebus ką rūkyti”. Rodos, perkandau, kuo jie vadovaujasi: „Aš tau duodu pinigų – tai noriu bent cigarečių gauti”. Gaunu 18 Lt ir išsaugau sultis.
05.30 val. Vežu vyrą į darbą. Gedulingai pradeda kalbėti apie krepšinį. Atrėžiu, jog per paskutinį kėlinį spėjau priimti Prancūzijos pilietybę, tad nereikia čia ašarų. Jis pasiduoda mano įtakai ir pradeda šypsotis. O gi iš tikrųjų jis pats sau pakėlė nuotaiką, nukreipdamas savo mintis kita kryptim. Nors ir nuvažiavom labai greitai, visą kelią sėkmingai žaidžiau šaškėm, nukertu sankryžą per Saharovo aikštę, „arbatos“ nesulaukiu. 17 litų man, 3 litai grąžos jam.
06.10 val. Paskutinis užsakymas. Mergina. Mačiau kaip rūkė, manęs belaukdama. Normali, paprasta, tokių pilna. Ir veido išraiška normali ir balsas ramus. Bet nuojauta… Pravažiavom tik 50 m… „Kas Jums atsitiko?“. Jai prasideda isterija. Turbūt vienintelis dalykas, prieš kurį jaučiuosi bejėgis – moterų ašaros. Pavirstu klounu, juokdariu, kalbu be sustojimo. Siekiu, kad mano personažas prasiskverbtų jai į galvą ir jos mintys nesikoncentruotų į problemas. Noriu duoti jai atokvėpio. Laiko. Daug iš jos neprašau. Tik kad šiandien kas valandą šypsotųsi po vieną minutę. Gal ir nusišypsos mane prisimindama. 16 Lt.
06.40 val. Jei teisingai suskaičiavau, surinkau 266 Lt.
09.40 val. Paaagaliau lovytė. Nei daug nei mažai– 16 val. mašinoje su pertraukėle, praleista pas draugus. „Dėkoju, Dieve, už nugyventą dieną ir prašau suteikti man išminties“.
10.05 Saldžių. Oi, dar, vos nepamiršau. 30 litukų už kelionę į taborą. Apie tokias ypatingas keliones būtinai papasakosiu smulkiau. Kitą kartą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!