Neseniai Ronas Gutmanas (Ron Gutman) atkreipė daugelio dėmesį į šypsenos svarbą, cituodamas gana nemažą kiekį mokslinių tyrimų. 1996 metais mokslinio žurnalo Motivation and Emotion straipsnyje buvo įrodyta, jog sąmoningas šypsojimasis gali pagerinti nuotaiką ir sukelti laimės jausmą.
Čarlzas Darvinas buvo priėjęs prie identiškos išvados dar 1872-aisiais metais. Atrodo keista. Buvau įsitikinęs, jog tik iš laimės atsiranda tikros šypsenos, o pasirodo, ir tikros šypsenos gali sukelti laimę.
Taip pat 2008 metais vokiečių mokslininkai naudodami fMRI technologiją parodė, jog šypsena aktyvuoja tuos smegenų mechanizmus, kurie atsakingi už geros nuotaikos, laimės pojūčių kūrimą. Mokslininkai iš Carnegie Mellon universiteto žurnale Psychological Bulletin įrodė, jog šypsena mažina stresą sukeliančių hormonų (pvz., kortizolio), didina teigiamas emocijas skatinančių hormonų (endorfinų, oksitocino) kiekius, mažina kraujospūdį. Šypsojimasis net gali sumažinti skausmą, didindamas endogeninių opioidų kiekį.
Vienas įdomiausių tyrimų buvo atliktas Kalifornijos Berklio universiteto tyrėjų. Šio ilgalaikio tyrimo metu buvo surinktos 100 moterų mokyklos baigimo nuotraukos (atlikta tik su viena lytimi, tačiau rezultatai, manau, išlieka svarbūs visiems) ir įvertintos jų šypsenos nuo plačiai išsišiepusių iki visiškai nesišypsančių. Net praėjus 30 metų po mokyklos baigimo, moterys su plačiausiomis šypsenomis tose senose nuotraukose teigė esančios žymiai laimingesnės nei mažiau ar visiškai nesišypsojusios.
Antras panašus tyrimas, 2010 metais publikuotas Psychological Science, stebėjo Amerikos beisbolo lygos sportininkų gyvenimus ir palygino su jų nuotraukomis iš 1952 metų. Nesišypsoję žaidėjai gyveno vidutiniškai 72.9 metus, o plačiai išsišiepę - 79 metus!
Ne šiaip sau minėjau šiuos tyrimus. Pats prieš aptikdamas juos kreivai žiūrėdavau į nuolat išsišiepusius veidus, kurie kartais (man būnant prastos nuotaikos) atrodydavo net pašaipūs. Tačiau pasidomėjęs šiuo reiškiniu, galiu tvirtai pasakyti: iš šypsenos galime tik laimėti. Net kai nėra tam priežasties, šypsena gali būti pati savaime priežastis geresnei savijautai.
Iš tikrųjų, lengva pastebėti, jog būnant nuoširdžiai išsišiepus, sudėtinga jaustis blogai. Pakanka rasti kokį menkniekį, mintyse ar aplinkoje, priverčiantį nusišypsoti, ir visa diena gali taip praskaidrėti, jog net nepastebėsi aplink susispietusių susiraukusių veidų.
Žinoma, kiekviena kultūra skirtingai žvelgia į šypsenos prasmę ir korektiškumą viešoje erdvėje. Rytuose atvira šypsena nepridengus burnos gali būti palaikyta visiškos nepagarbos ženklu. Tačiau tikra šypsena visad sukuria pasitikėjimą vienas kitu, parodo geranoriškumą. Savų pažįstamų rate tai nėra labai būtina, nes pasitikėjimas ir artimumas jau seniai įtvirtintas, tačiau šypsenos atsiranda pačios.
Ten, kur iki tokio familiarumo dar reikia šiek tiek padirbėti, šį darbą šypsena gali atlikti per itin trumpą laiką. Yra žmonių, nelinkusių šypsotis, tačiau ir jų veiduose galima pastebėti gal kiek uždaresnę, tačiau natūralią šypseną. Natūralumą galime pastebėti, nes šypsenų atpažinimas evoliuciškai buvo labai svarbus, seniau galėjęs reikšti gyvybę arba mirtį, kuomet mūsų protėviai dar gyveno mažomis grupelėmis ir galėjo būti užpulti kitų genčių. Pasirodo, mums regint tikrą, nuoširdžią šypseną, mūsų veido raumenys nevalingai susitraukia ir imituoja besišypsantį žmogų, o dirbtinė šypsena šio efekto nesukelia. Taip galime instinktyviai atskirti natūralumą nuo dirbtinumo.
Galbūt dėl to skirtumo tarp tikros ir dirbtinės šypsenos ir žvelgdavau nepatikliai į nepažįstamus žmones, kurie pasitikdavo mane išsišiepę. Ieškodavau kažkokio pikto kėslo ar apgaulės, kurie kartais slepiasi po dirbtinai plačia šypsena. Nepaisant to, jog didžiausią efektą teigiamoms emocijoms sukelia plati ir nuoširdi šypsena, geriau pasipuošti santūresne ir tikresne nei platesne ir dirbtina šypsena.
Tad klausiu visų, nerandančių savyje akstino šypsotis: kodėl nepabandžius? Antrąkart nebereikės net bandyti. Šis paprastas ir natūralus veiksmas nepanaikins visų gyvenimo problemų ir negandų, tačiau galbūt privers į viską pažiūrėti kitu kampu, sumažinti stresą, sukelti šypsenas kitiems, užmegzti tvirtesnius ryšius ir net prailginti gyvenimą. Nereikia būti optimizmu trykštančiu, hiperaktyviu maksimalistu norint išvengti cinizmo, nereikia į viską žvelgti pro rožinius akinius išvengiant pesimizmo. Reikia tik kartais nusišypsoti.