aA
Apie švietimo problemas kalbama visose šalyse ir visais laikais. Daug kur vykdomos nesibaigiančios švietimo reformos, kurios, anot mokslininkų, atitinka visuomenėje ir pasaulyje vykstančius kultūrinius, ekonominius ir socialinius pokyčius ir todėl niekuomet nesibaigs ir netgi neturėtų baigtis. Taigi, tas, kas galvoja, kad ateis toks laikas kai bus pasakyta: „viskas – reforma įgyvendinta ir artimiausius dešimtį metų nebus pokyčių švietime“, smarkiai klysta.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Turint omenyje minėtą dėmesį švietimui ir jo problemoms visame pasaulyje, kyla abejonių dėl Lietuvoje vykstančių pokyčių. Kasdien mūsų šalyje tėvai masiškai susiduria su visiško neišmanymo ir neūkiškumo švietimo valdyme rezultatais, tiek politikos, tiek administravimo, tiek paslaugų srityje. Neūkiškumas ir nesugebėjimas administruoti atsispindi švietimo ministro požiūryje į pradines mokyklas.

Dėl demografinių pokyčių ir sistemai skatinant emigraciją, ištuštėjo daugelio pradinių mokyklų klasės. Tačiau ministras vos ne kiekviename savo interviu visuomenei kartoja „populistinę mantrą“, jog yra daroma viskas, kad pradinukai arti namų turėtų galimybę lankyti pradinę mokyklą. Nesuvokiama, kaip taupymo laikais galima pateisinti tokius siekius, kuomet pradinėse mokyklos administravimą ir paslaugas vykdančių: sargų, valytojų, direktorių, direktorių pavaduotojų, logopedų, socialinių pedagogų, dažnai būna apytikriai vienodas skačius kaip ir mokinių moklykloje. Nesunku suskaičiuoti, kiek sutaupytų valstybė, prijungus pradines mokyklas prie vidurinių mokyklų. Atkristų be galo daug administravimo išlaidų, kurias galima būtų panaudoti aprūpinant vidurines mokyklas autobusais, kurie vežiotų pradinukus į mokyklą ir iš jos. Tai nėra jokia nauja praktika, o seniai taikomi dalykai daugelyje šalių.

Vietoj 20 etatų būtų sukurtas vienas, galbūt net nepilnas – vairuotojo, susitaupytų ne tik administravimo, bet ir pastatų išlaikymo išlaidos, „sustambintos“ dabar tuščios vidurinės mokyklos galėtų būti aprūpintos naujomis technologijomis ir kita ugdymo įranga. Kai tuo tarpu tik viena iš galbūt šimto pradinių mokyklų Lietuvoje turi sporto salę, pradinukai „sportuoja“ tyliai šliaužiodami dulkėtais koridoriais, kai už durų kitiems vyksta pamokos.

Šalyje ir ypač didmiesčiuose trūkstant darželių, pradinių mokyklų pastatus galima būtų pritaikyti darželiams steigti. Tokios mintys, matyt, neaplanko švietimo funkcionierių, nes kol bus rūpinamasi priemonėmis, t.y. būtinumu nenaikinti pradines mokyklas, o ne fokusuojamasi į esmę, t.y. kokie yra moksleivių ir jų tėvų, o taip pat valstybės poreikiai, tol bus toliai skleidžiama paviršutiniška „liberali demagogija“.

Žinoma, tokie teiginiai teoriškai gali būti pagrįsti ir kitais tikslais nei tik neišmanymu, kuomet gali būti siekiama išlaikyti „savus žmones“ darbo vietose. Tokios prielaidos turi pagrindo, nes iš savo patirties žinau atvejų, kuomet pradinių mokyklų personalas yra tik „popieriuje“, klasėse yra utėlėmis apsikrėtę vaikai, įbaugintos mokytojos bando pačios spręsti problemas, kurios nesusijusios su dėstymu, kadangi mokyklos direktorė yra „neliečiama“, o socialinis pedagogas nebūna savo darbo vietoje ir net nemano atlikti savo pareigų, nes yra „švietimo žmogus“, tai yra turintis užnugarį miesto švietimo skyriuje.

Kita problema, taip pat susijusi su keistu švietimo politikų siekiu sunkmečiu ir mažėjant vaikų skaičiui, yra viduriniojo lavinimo srityje vyraujantis mokyklų skaidymas į pagrindines, gimnazijas ir progimnazijas. Ne vienas, net neturintis ekonominio išsilavinimo, nesuvokia, kaip galima sutaupyti ar bent efektyviai išnaudoti kelių tūkstančių kvadratinių metrų „gargarą“, kuomet pusę aukštesniųjų klasių mokinių iš tokiame pastate esančios vidurinės mokyklos turės pereiti į kitame pustuščiame pastate esančią gimnaziją. Tačiau tai tik ekonominis faktorius, be jo yra ir daug svarbesnių argumentų, susijusių su moksleivių, o ir visos Lietuvos ateities gerove.

Išstudijavus užsienio šalių, o ypač vokiškai kalbančių šalių - Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos patirtį, - jau keletą dešimtmečių mokslininkai yra linkę smerkti suskaidytų bedrojo lavinimo mokyklų modelį švietime. Kuomet yra daug mokyklų tipų, o Vokietijoje jų yra 5 pagrindiniai tipai, neskaitant pradinės mokyklos, ir dar apie dešimtį įvairių porūšių ir tipų kiekvienoje Vokietijos žemėje, taip skatinama socialinė nelygybė per vadinamąją „vertikaliąją segregaciją“, t.y. atskyrimą „protingųjų arba turtingųjų“, kurie įprastai lanko gimnazijas ir turi galimybę tęsti studijas universitetuose, ir „mažiau protingų, arba nepasiturinčių“, kurie lanko pagrindines mokyklas, ir kuriems karjeros kelias nuo pat pradinės mokyklos yra apibrėžiamas iš anksto kaip profesinės mokyklos studento arba žemos kvalifikacijos darbininko iš karto po pagrindinės mokyklos baigimo.

Tokia segreguota mokyklų sistema užkerta kelią moksleiviams jau nuo pradinės klasės iš esmės pakeisti savo viso gyvenimo pasiekimų lygį ir todėl yra smarkiai kritikuojama. Vokietijoje daugėja vadinamųjų „Gesamtschule“ – integruotųjų vidurinių mokyklų, kuriose vaikai po pradinės mokyklos baigimo turi galimybę mokytis iki 12 ar 13 klasės, nekeisdami mokyklos. Ypač mokyklų pertvarką Vokietijoje skatina šios šalies atsilikimas nuo kitų pasaulio šalių pagal moksleivių pasiekimus, kurie atsispindi ilgalaikėse tarptautinėse moksleivių pasiekimų studijose, tokiose kaip PIRLS ar TIMSS.

Nors Lietuvoje mokyklų skaidymas dar tik prasidėjo, ir nėra taip toli pažengęs kaip Vokietijoje, tačiau diskriminacijos ir segregacijos požymius galima stebėti jau dabar. Formuojasi „prestižinių“ gimnazijų tinklas, vidurinės mokyklos tampa retenybe, o pagrindinės mokyklos yra tėvų nurašomos, kaip tos, kurių personalas ir mokymo kokybė yra tarsi melsvas prekybos centro pienas, lyginant su ta „grietinėle“, kuri tenka gimnazijoms.

Esant tokiai situacijai, jau ir Lietuvoje priėmimas į daugelį gimnazijų vyksta pagal konkursą. Kaip neseniai parodė vienas iš atliktų tyrimų Vokietijoje, net ir tais atvejais, kai mokykla turi priemones ir resursus priimti į mokyklą visus norinčius, vis tiek yra skelbiami „pseudo konkursai“, kurie, anot mokyklos administracijos, yra labai naudingi pačioms mokykloms, nes pasitarnauja kaip viešųjų ryšių akcija, tam, kad pritrauktų daugiau moksleivių, ir kartu kaip fasadinis pasirodymas visai bendruomenei ir mokinių tėvams, kad jiems „reikia pasistengti“, norint čia patekti ir išlikti.

Taigi, šiandieną ne vienas ketvirtoko ir net trečioko tėvelis laužo galvą, ką daryti su tokiu liberalumu švietime, kuris lyg ir sukūrė begalinį mokyklų tipų „pasirinkimą“, tačiau, realybėje nėra kur leisti vaiko. Juo labiau, kad daugelis tėvų jaučia pagrįstą norą, kad vaikas kuo mažiau blaškytųsi sistemoje, laikytų bereikalingus stojamuosius ir patikrinamuosius egzaminus, kas tris ar keturis metus susidūrus su visiškai jo nepažįstančiais mokytojais.

Kai viso pasaulio mažosios tautos, negalinčios pasigirti gamtos ištekliais ir industrija, stengiasi įgyvendinti visuotiną vidurinį išsilavinimą ir konkuruoti mokslo pasiekimais, mokyklų išskaidymas yra nelogiškas, nes tokia sistema, atvirkščiai, išfiltruoja tam tikrą skaičių mokinių nuo tų, kurie siekia aukštojo mokslo. Tokie moksleiviai „pasiklydę“ ar vieną kartą „suklupę“ mokyklų sistemoje, kaip rodo tyrimai, Vokietijoje negauna antrojo šanso ir ritasi tik žemyn, t.y. jų vienintelis kelias yra užpildyti industrinio vystymosi poreikį verslo imonėse taip užtikrinant greitą aprūpinimą personalu ir tolygią personalo kaitą. Todėl Vokietijoje mokyklų reforma stringa dėl galimo industrijos suinteresuotumo tokiu filtravimu. Tačiau Lietuva nėra industrinė valstybė, skirtingai nei Vokietija. Lyg ir nėra pagrindo kurti greitai atsinaujinančio, palyginti žemos kvalifikacijos darbininkų srauto.

Pabaigai šiek tiek įžvalgų apie aukštąjį mokslą ir universitetų pertvarką, kuri Lietuvoje taip pat neseniai kėlė nemažas aistras. Universitetų nepriklausomybė arba autonomiškumas šiuo atveju yra jų gelbėjimosi pagrindinis argumentas, kuris leidžia toliau klestėti tiek palyginti stiprioms aukštojo mokslo organizacijoms, tiek aukštojo mokslo įstaigoms, kurios gali save vadinti „diplomų supermarketais“.

Diskusija apie universitetų, kaip, beje, ir apie mokyklų ir visų kitų švietimo įstaigų misiją, nėra nauja. Pagrindinis argumentas, anot vieno mano gerbiamo profesoriaus Amerikoje, kad visos mokyklos ir universitetai buvo sukurti tarnauti visuomenei, jos yra tik priemonė visuomenės tikslams įgyvendinti. Gaila, tačiau daugelis universitetų neigia šį globalinį, sisteminį tikslą ir savo prievolę šį tikslą įgyvendinti. Įstaigos yra linkusios orientuotis į savo vidinius tikslus – surinktų krepšelių skaičių bei įnašų už mokslą, mokymo įrangos atnaujinimą, kad studijos, mokymasis būtų patrauklus „klientams“. Orientuojamasi į marketingą ir viešuosius ryšius, stengiantis išlikti konkurencinėje kovoje. Beveik nelieka laiko pagalvoti ir pasirūpinti, kokią misiją ar problemą sprendžia universitetas.

Ar ta misija baigiasi su diplomų išdalijimu, o gal universitetas skaičiuoja savo tyrimų centruose ir stengiasi pakeisti tuos skaičius apie tai, kiek jo sociologijos magistrantų Anglijoje dirba lankstinukų išnešiotojais? Net jei universitetai ginasi, kad nepajėgūs spręsti sisteminių valstybės valdymo ir būvio problemų, ir įvardina savo misiją kompetencijų suteikimu (tai patvirtindami išduodamais diplomais), kokios kompetencijos veda Lietuvoje išugdytą socialinių mokslų „mokslininką“ dirbti staliumi, o ne mokslo darbuotoju ar bent padėjėju panašaus lygio universitete Anglijoje? Ar tai tikros ar suklastotos kompetencijos, galbūt jos tikros, bet nekonkurencingos? Jei taip, tai kodėl mes neužpildome mokslo darbo rinkos Anglijoje?

Dažnai girdžiu pedagogus sakant, kad mokykla ar universitetas yra visuomenės veidrodis. Deja, iš tikrųjų yra taip. Vietoj visuomenės „variklių“, idėjų ir sisteminių pokyčių generatorių – mokyklų, universitetų, kurie įkvėptų valstybę ir vykdytų pokyčius joje, mes turime neveiksnius veidrodžius, kurie nesugeba nieko daugiau, kaip tik dar labiau išryškinti problemas: emigraciją, jaunimo nedarbą (pagal paskutinius ES duomenis jaunimo bedarbyste nuo 2008 iki 2010 Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje žymiai padidėjo, daugiausiai iš visų Eurpos šalių), socialinę atskirtį, asocialias šeimas, elementarių higienos poreikių spragas.

Tai gali būti siejama su švietimo lyderių problema – angl. Educational Leadership. Švietimo sistema buvo iki šiol valdoma ministro, studijavusio teisę, o ne švietimą, universitetai nerengia švietimo lyderių nei apskritai lyderių, o orientuojasi į švietimo vadybinikų rengimą, tuo skatindami tegiamų pokyčių deficitą. Turime sau pripažinti, kad kol švietimą valdys vadybinikai, o ne švietimo lyderiai, kurie turėtų dirbti kiekvienoje mokyklos administracijoje, jau neminint universitetų, problemos bus neišvengiamos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Aklas pasimatymas Klaipėdoje išdegino žymę širdyje: tai buvo skaudi pamoka (32)

Kiekvienas iš mūsų gyvenime esame turėję gražių ir ne tokių jau malonių akimirkų. Vieniems...

Universiteto atkirtis valstybei: pagaliau nebebūsime pastumdėliais eilinėje šachmatų lentoje (11)

Senas viduramžių posakis skelbia: „miesto oras daro žmogų laisvą“. Prisipažinsiu: negaliu...

Nemalonus incidentas oro uoste galėjo kirsti per kišenę – pareigūnų reakcija buvo netikėta (26)

Šeštadienį, lapkričio 30 d., mano dukrai Vilniaus oro uoste nutiko nemalonus įvykis. Kai praėjo...

Vyras jaučiasi apgaudinėjamas: su žmona uždirbame panašiai, bet visas sąskaitas apmoku aš (241)

Žmona turi savotišką požiūrį į bendrą gyvenimą. Nėra kalbos apie savanorišką dovanų...

Susirašinėjo su emigrante, bet tokios aikštingos princesės nesitikėjo pažinti: greitai pasipylė reikalavimai (96)

Pamačiau skelbimą, kad mergina nori pabendrauti. Buvo matomas jos el. paštas, nors ir keistokas,...

Top naujienos

Henrikas Daktaras nenori kalėti iki gyvenimo galo: skyrė teismui emocijų kupiną kreipimąsi (169)

Kauno šešėlinio pasaulio lyderiu anksčiau vadintas Henrikas Daktaras, pravarde Henytė prašo...

Kručinskienė apsisprendė: išsikrausto

Eglė ir Gintaras Kručinskai pagaliau sutiko – išsikraustys į Kauno miesto savivaldybės...

Asfaltuojama prezidentės Grybauskaitės namų gatvė: kainą perpus pasidalino gyventojai ir savivaldybė (237)

Vasarą kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės namų gatvėje vyksta asfaltavimo...

Linas Kojala. NATO: namai – pragarai, be namų negerai (19)

„Pusryčiai su Donaldu Trumpu ir omletas buvo puikūs – juk amerikiečiai už viską...

Paskelbta manekenės Didžiūnaitytės tragiškos žūties ikiteisminio tyrimo pabaiga: 18 tomų medžiagos - 64 asmenų liudijimai (68)

Po beveik pusę metų trukusio ikiteisminio tyrimo procesinių sprendimų teisėtumo kontrolės etapo...

Konservatoriai Skvernelį apkaltino nepagarba Seimui (226)

Nors pirmadienį premjeras Saulius Skvernelis grįžo į darbą po laikino nedarbingumo, tačiau...

Daržovių ir makaronų patiekalas – pasigaminkite ir pamatysite, kaip bus skanu

Šiandien jums sveiko maisto gamybos studijos „Good Food Studio“ įkūrėja Aistė Švetkauskė...

Įvardijo labiausiai paplitusią parazitinę ligą Lietuvoje: užsikrėsti labai paprasta

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro ( ULAC ) duomenimis, per dešimt šių metų mėnesių...

Trūko lažybų pūlinys: iš A lygos išmesti pajūrio klubai, skirtos masinės diskvalifikacijos (28)

17 įtartinų rungtynių A lygoje ir dar 8 – antrame pagal pajėgumą divizione. Realias kovas...

„Čepkelių nealkoholinė netrauktinė“ laukia verdikto (11)

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento ( NTAKD ) atstovai ketvirtadienį vykusiame...