Valo tualetus ir šluoja gatves dienomis, o naktimis išvežioja laikraščius tie mūsų emigrantai. Aišku, tokie nėra visi, bet tikrai nemenka dalis mūsų emigrantų tai daro. Aš pavadinčiau tuos žmones bepročiais, neturinčiais savivertės. Tai galioja tik universitetus baigusiems ir mojuojantiems popieriuku, bei reikalaujantiems mokėti bent tūkstančio eurų algą. Nes juk užsienyje žmonės gauna daug pinigų, nes jų išsilavinimą gerbia!

Garsiai nusijuokiu. Nė velnio čia niekas to išsilavinimo nevertina, esu vienoje iš geriausiai gyvenančių ES valstybių ir čia jaunimas neturi darbo su universitetiniu išsilavinimu, o jei ir pradeda dirbti, tai jų alga būna pusantro tūkstančio eurų, kai minimumas siekia 1300 eurų, o 40 m2 buto nuoma sostinėje prasideda nuo 800 eurų kainos rajone, kuriame naktimis nesaugu vaikščioti ir reikia šarvuotų durų namuose.

Mūsų proto bokštai aiškina, kad mes čia (užsienyje – DELFI) galime oriai gyventi. Galite jūs gyventi, kai uždirbate 3 minimumus, kitaip galite egzistuoti kaip ir tėvynėje su minimumu kišenėje. Ir gana verkšlenti, kad moka minimumą, tokiems aš visai nemokėčiau, nes pinigus reikia užsidirbti. Taip tikriausiai ir dirbate, kad tik minimumą gaunate, slepia žmonės pajamas ir t.t. Tai apie kokį gerą gyvenimą galima kalbėti? Tiek jūs ir verti to diplomo ir geros algos.

Pats esu emigravęs jau 6 metus, moku vietinę kalbą, dirbu kaip laisvai samdomas darbuotojas, neturiu jokių problemų dėl atlyginimo, tik su emigracija problemos atsirado. Sutinku aš tų lietuvių čia karts nuo karto, visi tik skundžiasi ir verkia, kaip nori namo, aišku, būna ir išimčių. Bet aš pats grįžtu į tėvynę, nes būtent Lietuvoje aš matau daugiau galimybių nei čia, kur rinka užkimšta, nieko niekuo nenustebinsi ir t.t. Buvau laimingas čia, būsiu ir Lietuvoje.

Tiesą pasakius, jei pamatau lietuvius, bėgo kuo toliau, mintyse tikėdamasis, kad tie, kurie išvažiavo, nesugalvos grįžti atgal. Dėl visų nesėkmių nekaltinkim valstybės, supuvusių politikų, kuriuos patys ir išsirenkate. Tiesiog pakelkite minkštą vietą nuo sofos, atitraukite akis nuo krepšinio ir pradėkite kurti geresnį gyvenimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kalėdinis stalas – jau nukraustytas, o danguje seniausiai nebelikę fejerverkų pėdsakų – visi spėjo sugrįžti į įprastą ritmą, prie darbų. Skirtumas tik tas, kad vieniems pakako užverti namų duris ar sėsti į automobilį, o kitiems – lipti į lėktuvą, ir po švenčių vėl skristi namo. Svetur.

Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?

Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.

Jūsų minčių laukiame iki sausio 19 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.

Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:


Taisyklės:

1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 13 d. iki sausio 26 d.

2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;

3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. sausio 27 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.

4. Konkurso prizas – M. Anušauskaitės ir G. Jord knyga „10 litų“.

5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.