Gydytojas recepte galėjo rašyti tik veikliosios medžiagos pavadinimą.
2017 metais sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, kad vaistininkas turi būtinai pasiūlyti pacientui pigiausią vaistą. 2018 metais ruošiamas ministro įsakymas, kad naujam pacientui vaistininkas galės parduoti tik patį pigiausią vaistą. Pacientas jau nebegalės pasirinkti brangesnio vaisto, nes už jį valstybė nebekompensuos tų pačių 9 Eurų.
2016 metais rinkimus laimėjusi „valstiečių- žaliųjų“ partija žadėjo esmines reformas visose srityse, tuo pačiu ir sveikatos apsaugos.
Reforma turėtų būti daroma ne dėl pačios reformos, o tam, kad kažką pagerintų, leistų sutaupyti. Kas yra bendra tarp esminės reformos ir pigių vaistų?
1. Nuo 2017 metų sveikatos apsaugos ministras labai aktyviai įrodinėja, kad visi tos pačios veikliosios medžiagos vaistai yra vienodi ir jų poveikis yra vienodas. Jei poveikis vienodas, tai ir gydymas vienodas – lygiai toks pat kaip ir buvo anksčiau. Kur čia reforma?
2. Valstybė už vaistų kompensaciją mokės lygiai tiek pat kaip ir iki reformos (pvz.: tuos pačius 9 eurus). Jokių papildomų pinigų nesutaupys. Niekas nepasikeis.
3. Atsakomybę už savo pacientų gydymą prisiima gydytojas, tačiau teisės pasirinkti gydymą gydytojui jau nebepaliekama. Pagal ruošiamą ministro įsakymą, jei naujai paskirtas pigiausias vaistas pacientui netiks, gydytojas galės siųsti pacientą gydytojų konsultacinei komisijai, kad ji išduotų leidimą skirti originalų ir dažniausiai brangesnį vaistą. Pacientą turės apžiūrėti gydantis gydytojas ir dar kokie trys gydytojų konsultacinės komisijos gydytojai. Ar Lietuva yra tokia turtinga šalis, kad galėtų leisti sau tokią prabangą? Tai tik padidins eiles pas gydytojus.
4. Daugumoje demokratinių rinkos ekonomikos šalių svarbiausia yra konkurencija. Ji skatina progresą ir padeda reguliuoti kainas. Yra ir Lietuvoje tokių pavyzdžių: telekomunikacijų bendrovės teikia labai geras paslaugas ir kainos vienos mažiausių Europoje. Matyt, mūsų sveikatos apsaugos ministras mano kitaip. Ruošiasi išleisti įsakymą, kad vaistinės gali pardavinėti tik pačius pigiausius vaistus. Pabandykime paprognozuoti, kaip bus vėliau. Jei vaistinės galės pardavinėti tik patį pigiausią vaistą su ta pačia veikliąja medžiaga, kompanijos gaminančios originalius vaistus, negalėdamos parduoti savo vaistų paprasčiausiai pasitrauks iš „labai didelės“ Lietuvos rinkos.
Liks vienintelis vaistas su tam tikra veikliąja medžiaga. O jeigu, nepaisant ministro patikinimų, kad visi vaistai yra vienodi, jis ligoniui netiks? Ir jeigu tai patvirtins gydytojų konsultacinė komisija? Ką tada daryti, kuo jį pakeisti? O jeigu likusi be konkurentų generinių vaistų kompanija vieną dieną ims ir pakels dvigubai savo vaisto kainą? Nepadės čia ir konkurencijos taryba.
5. Gal ministras nepasitiki visais gydytojais ir vaistininkais, todėl savo įsakais nurodo gydytojams kokius vaistus skirti, o vaistininkams kokius parduoti? Gal ministras nepasitiki ir visais Lietuvos žmonėmis, kad nepalieka pasirinkimo laisvės kokį vaistą už savo pinigus nusipirkti? O gal paprasčiausia – visus laiko kvailiais ir tik jis vienas žino, kas visiems geriau? Kam žmonėms mąstyti ir galvoti? Yra tokių šalių, kur VADAS viską žino. Gal tai reformos esmė?
6. Gydytojai dažnai kaltinami, kad yra nupirkti vaistų kompanijų ir siūlo pacientams brangius originalius vaistus. Bet ligoniai turėjo pasirinkimą, jie galėjo vaistinėje pirkti arba brangesnius originalius, arba pigesnes vaistų kopijas. Dabar ministras savo įsakymu ruošiasi įpareigoti vaistininkus parduoti pacientams tik pigius generinius vaistus. Peršasi paprasta išvada – gal ministras yra nupirktas generinių vaistų kompanijų? Gal tam reikalinga ši reforma?
Visa šios vyriausybės sveikatos apsaugos reforma atrodo gan keistai: drausti parduoti brangesnius vaistus, drausti pardavinėti alkoholį tam tikru laiku, drausti alkoholio reklamą, drausti gaminti produktus turinčius daug cukraus ir druskos. Daugiau nelabai kas ir nuveikta reformoje.
Gal ministerija iš esmės turėtų pažiūrėti į sveikatos apsaugos problemas. Gal reikėtų peržiūrėti valstybinių sveikatos apsaugos įstaigų finansavimo modelį? Gal atsisakyti viešųjų sveikatos įstaigų modelio, kai jos pačios turi užsidirbti, bet joms nustatomos kvotos, kai ligonių kasų nustatyti įkainiai už paslaugas yra neadekvatūs. Pvz: dažniausiai atliekamas bendras kraujo tyrimas ir CRB (C reaktyvinis baltymas) privačioje sveikatos įstaigoje kainuoja apie 46 Eurus, o už ligoninėje atliktus šiuos tyrimus kartu su gydytojo konsultacija ligonių kasos sumoka tik 13 Eurų 39 centus.
Gal reikėtų grįžti prie biudžetinio sveikatos įstaigų finansavimo, kaip finansuojama švietimo, policijos sistema? Gal reikėtų peržiūrėti santykį tarp privačių sveikatos įstaigų ir valstybės išlaikomų? Kodėl privačios įstaigos gydo tik apysveikius gyventojus ir nėra nei vienos privačios įstaigos, kuri gydytų sunkiai sergančius?
Privačiose gydymo įstaigose ligoniai nemiršta ne todėl, kad jose geriau gydoma, o todėl, kad jose negydomi sunkūs ligoniai. Kodėl sunkių ligonių gydymas paliekamas valstybinėms sveikatos įstaigoms su neadekvačiu finansavimu? Gal reikėtų siekti, kad sveikatos apsaugai skirta valstybės biudžeto dalis būtų adekvati poreikiams? Gal reikėtų rimtai pagalvoti apie privatų sveikatos draudimą, jei valstybė negali adekvačiai finansuoti sveikatos apsaugos sistemos? O gal paprasčiausia: pasižiūrėti į Estijos sveikatos apsaugos modelį ir jį įgyvendinti. Estija tikrai toliau pažengusi negu Lietuva.
Linkiu, kad sveikatos apsaugos ministras kartu su visa ministerija giliau pagalvotų apie sveikatos apsaugos problemas Lietuvoje. Kad po likusių trejų metų tikrai matytųsi, jog Lietuvoje kažkas pasikeitė į gera.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.