Pirmosios abejonės mano širdutėje atsirado dar trečioje klasėje, per mokyklos žiburėlį. Abejones sukėlė žmogus su Kalėdų senelio kostiumu. Žinoma, jis tikrai atrodė kaip tikras, bet man tas balsas pasirodė kažkur labai girdėtas. Tuo metu nelabai kreipiau į tai dėmesį (juk gavau dovanų ir man to pakako), bet po poros dienų, kai sutikau savo kaimyną, labai sutrikau supratusi, kad tai jis ir buvo Kalėdų senelis, kurį aš mačiau mokykloje.

Žinoma, visų pirma apie šį nesusipratimą papasakojau mamai, o ji man viską ramiai paaiškino, esą kaimynas tik padėjo seneliui, nes Kalėdų metu šis yra apsikrovęs darbais. Tuo metu aš patikėjau, bet širdelėje liko kažkokia maža abejonė ir kaip visi maži smalsūs vaikai aš pradėjau namuose tyrinėti kiekvieną kampelį, tarsi ieškodama pati nežinau ko. Ir man pavyko!

Spintoje radau lėlę. Iš pradžių apsidžiaugiau, nes supratau, kad ji man. Bet kai radau ją po eglute, esą nuo Kalėdų senelio, tiesiog puoliau į ašaras. Mamai buvo šokas, galvojo, kad man tiesiog nepatiko dovana. Po ašarų sekė ilgas pokalbis su mama, aš jai paaiškinau apie lėlę, ji man papasakojo visą tiesą. Iš pradžių lyg ir buvau nusiminusi, bet vėliau tai su sesės pagalba tapo džiaugsmu. Supratau, kad aš jau didelė, nes nebetikiu tokias dalykais.

Juk Kalėdų seneliu tiki tik maži vaikai, o aš žinojau, kad jo nėra, todėl tai reiškė, kad esu didelė. Su tokiu požiūriu ir ištvėriau tą faktą, kad Kalėdų senelio nėra...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!