Kitataučiai ilgainiui nustelbia čia gyvenančius ir jiems geranoriškai suteikta teise į lygybę pradeda piknaudžiauti. Tiesą pasakius, piknaudžiaujančių gera valia ir valstybės suteiktomis galimybėmis vis daugėja ir jėgos tų, kurie manipuliuoja demokracijos principais, stiprėja.
Londone visi trimituoja apie lygias galimybes, galimybę išpažinti savo religiją, steigti savo bažnyčias. Neseniai musulmonai planavo net pastatyti ruporą pagrindinėje Londono gatvėje, kurio pagalba šauktų musulmonų religiją išpažįstančius melstis. Visai kaip kokiame Pakistane. Tačiau sukilo vietiniai žmonės, kurie pavargo nuo visų atvykėlių brukančių savo gyvenimo būdą, religiją, kalbą. Netgi vyskupas, kuris užtarė musulmonų tikinčiuosius, žiniasklaidos buvo žiauriai nubaustas, paskelbtas beremiąs teroristų judėjimą. Taigi, kad ir kokia būtų laisva šalis, yra ribos, kurios lyg ir nenustatytos oficialiai, egzistuoja ir jas peržengus tenka susidurti su ipykusiais eiliniais šalies piliečiais.
Kol kas mūsų šalis nepasiekė nė pusės to, ką pasiekė Vakarų išsivysčiusios valstybės. Tam mums sutrukdė ilgalaikė okupacija, apribojimai. Galbūt todėl dabar esame pernelyg jautrūs, nepakantūs, kupini pykčio. Jei kažko nesuprantame, iš karto esame nusiteikę priešiškai.
Mums, kaip mažai valstybei, labai svarbu išlaikyti savo tautiškumą, sąvastį, tad natūralu, kad itin jautriai reaguojame į kitataučius atvykstančius į mūsų šalį ir norinčius čia apsistoti visam laikui, lietuvių santuokas su atvykėliais ir kitas panašias problemas. Tai galima paaiškinti ir suvokti tokio elgesio priežastis.
Pati būdama lietuvė ir patriotė labai norėčiau, kad Lietuva išliktų Lietuva, su savais papročiais, kalba bei tradicijomis. Tačiau jokiu būdu nekaltinu žmonių, atvykstančių čia iš kitų šalių. Nuo mūsų pačių – lietuvių, priklauso valstybės ateitis. Jei sugebėsime būti savos šalies gyventojais, gerbti savo tradicijas bei kalbą ir mokyti jų atvykstančius, užuot mokiusis iš atvykstančių, joks pavojus negresia. Tačiau pastebiu, kad lietuviams būdinga itin greitai perimti kitų tradicijas bei kalbą, užuot puoselėjus savąją. Tad niekinti kitą dėl jo tautybės ar kitokios odos spalvos yra tik būdas parodyti savo neišprusimą ir nesubrendimą. Geriau reikia puoselėti savo kultūrą užuot niekinus kitų.
Taip pat mane glumina Lietuvos žmonių pasenęs požiūris į kitos orientacijos žmones.. Vakarų valstybių žmonės taip elgėsi prieš dešimtmečius, o mes vis dar lyg laukiniai. Aišku, didelę įtaką padarė tarybinė santvarka. Jos metu juk buvo teigiama, kad būti homoseksualiu reiškia būti nusikaltėliu, už tai buvo baudžiama kalėjimu. Buvo teigiama, kad Tarybų sąjungoje homoseksualų apskritai nėra, nebent kokios išimtys iš taisyklės.
Homoseksualai buvo uždarinėjami į beprotnamius, turėjo slapstytis, net kurtis savo slaptų ženklų sistemą (kad ir auskarai dešinėje ausyje). Vaikystėje skaičiau paslapčia tėvų spintoje atrastas knygas – teismo mediciną. Ten buvai aiškiai apibrėžta, kas yra homoseksualumas, nurodyta, kad tai baisus nukrypimas ir įdėta baisių nuotraukų su dvigubomis genitalijomis, moterų su ūsais ir panašiai.
Tad nenuostabu, kad aš pati ilgą laiką bjaurėjausi homoseksualiais žmonėmis, laikiau juos iškrypėliais ir maniau, kad juos reikia izoliuoti nuo visuomenės. Vėliau mano nuomonė ėmė keistis, nes pati susidūriau su šiuo reiškiniu tiesiogiai. Vienas iš mano geriausių draugų pasirodė esąs gėjus. Jis ilgai tą slėpė, nes bijojo, kad bus smerkiamas draugų ir giminaičių. Vis dėl to Lietuvai tapus nepriklausoma, jis nusprendė pripažinti visiems, koks jis yra ir drąsiai kovoti prieš aplinkui tvyrančią neapykantą.
Jis buvo ir yra viena nuostabiausių asmenybių, kurias man yra tekę pažinoti. Geras sūnus, šaunus draugas, geras darbuotojas. Neslėpsiu, mane labai sukrėtė jo pripažinimas ir prireikė net keletos dienų, kad sugromuluočiau mintyse, kaip gi turėčiau reaguoti į jo atvirumą. Bet ilgainiui suvokiau, jog jis visuomet buvo toks ir jo pripažinimas juk nieko nepakeitė. Tik tiek, kad šis faktas anksčiau buvo jo didžiausia paslaptis. Jis juk ir liko geras draugas, sūnus ir darbuotojas. Pakalbėjus su juo apie jo problemas, baimes, aš ėmiau suprasti, kaip sunku Lietuvoje gyventi kitos orientacijos žmonėms. Kokius pragarus tenka pereiti ir kiek drąsos reikia turėti, kad galėtum visiems pasakyti, kad tu esi kitoks?
Aš gerbiu visus žmones, nepaisydama jų orientacijos. Jei jie yra geri piliečiai, nepažeidžia niekieno teisių – nepamatau priežasties atskirti jų nuo visuomenės, niekinti. Mums visiems Lietuvos žmonėms reikėtų pasimokyti pakantumo, supratimo. Nereikia bijoti to, ko nesupranti. Reikia pamėginti sužinoti daugiau ir tuomet spręsti remiantis savo sąžine ir protu. Niekas nėra apsaugotas nuo vaikų, kurie bus netradicinės orientacijos. Negi savo vaikus traumuotumėte, atsisakytumėte jų, nepabandę suprasti? Nejaugi nebandytumėte pirmiausia pasišnekėti su jais jų neteisiant...
Dažniausiai žmonės sako: aš toleruoju gėjus, tačiau jei mano sūnus būtų.... Tai ką? Išvarytumėte savo kūną ir kraują? Paniekintumėte ir traumuotumėte? Tai klausimai, į kuriuos turėtų atsakyti sau kiekvienas.
Gerai pagalvokite, ką norite pasiekti savo komentarais. Lietuva ir taip pirmauja savižudybių skaičiumi. Būkime tolerantiškesni ir geranoriškesni vieni kitiems, neteiskime, geriau pagalvokime, ką galime patys geriau padaryti savo gyvenime. Nes žeminti kitą dėl to, kad jis kitoks, ne tik kad neteisinga, bet ir negarbinga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!