Mokiniai surinkti vien žinodami, kad atėjo mokytis į išskirtinę mokyklą, mažose klasėse (iki 14-18 moksleivių), rodo daugiau pastangų, mokytojų požiūris ir ugdymo vizija formuoja vaikams klasėje savarankiškumą, diskusiją, o ne vien „baimę ir kalimą“. Kažkas paklaus, kur tėvai? Bet tėvai ne pedagogai, jie užsiima namuose, kartais kam nors gal praverstų pagalba, tačiau išlieka galimybė nesusikalbėjimo tarp internetinių pranešimų siuntinėjimo, kai mokytojui pritrūkus kantrybės, rėžia, kiek čia galit rašinėti. Juk apie savo vaiką klausiu.
Jau seniai nėra popierinių pažymių knygelių, vieniems iš jų minusai, kitiems pliusai. Mokytojai tuomet, nors kartais brūkšteldavo, gerai blogai, kas ne taip, į ką atkreipti dėmesį tėvams. Dabar pranešimų skyrelis e. dienyne reklamoms (pasimatymas Dino parke, leisk laiką kokiam nors klube. Gerai, kad mokyklos bendrą informaciją įdeda, bet kartais atrodo irgi tarp kitko: apklausa, lašelio akcija, 3000 vartotojas).
Daug labiau juntama bendruomenė, mokytojų- mokinių- tėvų, Šiaurės licėjuje, Valdorfo mokykloje, Šv. Juozapo mokyklose, ko paprastose valstybinėse mokyklose pasigendama. Daugelis tėvų norėtų labiau bendrauti su mokyklos aplinka, juk jų vaikas išeina pusei dienos ir svarbu, kad sūnus ar dukra jaustųsi pozityviai, atradęs ar įveikęs kažką vertingo teigiamoje aplinkoje. Bet dažniau prisimenami tėvai, kai vaikas kelia rūpesčių, atrodo, kad sistema tik vaduojasi, o ne džiaugiasi būdama Lietuvos švietimu.
Tikėti, kad mokytojo profesija bus prestižinė, reikia, nes Jis turi būti autoritetas, o ne baimė.
Su pagarba visiems Lietuvos mokytojams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.