Prieš akis vis dar stovi vaikas, pavadinkime jį Vėju, kuris išaugo finansiškai turėdamas daugiau, negu kiti vaikai Lietuvoje: puikus išsilavinimas žymioje mokykloje, naujausios informacijos technologijos, stiliaus ir ivaidžio priežiūra pas žymiausius Lietuvos stilistus, studijų vieta labai pageidaujamoje specialybėje.
Niekas iš šalies neįtartų, kad po tobulai išpiešta kauke ir nepriekaištingomis manieromis slypėjo psichologinė griuvena ir moralės nebuvimas: pasitikėjimo savimi nebuvimas, nežinojimas savo vertės, nesugebėjimas bendrauti viename akių lygyje, nesugebėjimas žengti nė mažiausio žingsnio, kuris nebūtų palaimintas šeimos, absoliutus abejingumas darbo režultatų kokybei, iniciatyvos ir gyvenimo džiaugsmo nebuvimas. Ilgai stebėjomes, kodėl taip yra. Tik pradžioje minėtas straipsnis davė ideją, kur ieškoti priežasties: pasirodo vienas iš to jauno žmogaus artimų giminaičių buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos KGBistų…
Tada man pasidarė aišku, kad mes Lietuvoje turime labai didelę problemą, kuri tvyro uždengta sunkiu dangčiu: vieni nenori apie tai kalbėti, nes sielos kančios buvo per didelės ir džiaugiasi jas šiaip ne taip išgyvenę, kiti niekada apie tai nekalbės, nes bijo pirmųjų reakcijos. Bet tylėjimas dar neišgydė nė vienos psichologinės ligos. Ir kaip Vėjas sakė: „Aš bijau sakyti, kokia mano šeimos praeitis, nes lietuviai labai pyksta“. Šioje vietoje labai svarbu pabrėžti, kad kalbame apie jauną žmogų, gimusį ir užaugusį nepriklausomoje Lietuvoje, bet išauklėtą puikiausiu homus sovieticus.
Pati gyvenu emigracijoje ir vis klausiu savęs – kodėl aš išvažiavau? Buvo sunku, nebuvo darbo, nebuvo pinigų. Bet ir užsienyje nebuvo lengviau – turėdama aukštąjį išsilavinimą dirbau blogai apmokamus darbus (ką jau kalbėti apie prestižą), pagarbos buvo mažiau nei Lietuvoje. Tad pinigai negalėjo būti vienintelė priežastis. Bendrauju su daugeliu lietuvių emigrantų. Ir pamažu mes visi esame vienos nuomonės – viena iš didžiausių emigracijos, alkoholizmo ir aukšto savižudybių lygio Lietuvoje priežačių yra šis sovietmečio palikimas:
Pirmiausia, perdėtas perfekcionizmas (tik gerai besimokantys ir tik aukštąjį išsilavinimą turintys yra kažko verti. Bet ko? Kažkokios tuščios iliuzijos! Moterys turi gerai atrodyti, vyrai turi buti stiprūs ir gerai uždirbti). Kodėl žmogus, turintis profesinį išsilavinimą ir dirbantis dorą amatininko darbą, negali būti gerbiamas Lietuvoje taip pat kaip Vokietijoje ar Šveicarijoje? Kodėl gydytojas yra vos ne Dievas, o dažytojas, santechnikas priklauso žesmesnei klasei?
Antra – požiūris į vaikus ir jų auklėjimą. Vaiko nuomonė nėra svarbi (jis iš viso nuomonės negali turėti!), jų nereikia mylėti, vaikus reikia auklėti. Minėtas tautietis sako kelių mėnesių kūdikiui: „Jeigu būsi geras, gausi knygelę“ – koks absurdas! Ką reiškia „geras“? Daryti tai, ko nori suaugę? Kai pats nieko kito savo šeimoje nepatyrei, tada ir nežinai, kad žmogus geras toks, koks yra. Ką jau kalbėti apie vaikus – jie nė nesuvokia žodžio geras ir blogas esmės, jie geri, mieli, tobuli tokie, kokie yra, tik suaugusiųjų auklejimas, dėmesio stoka ir nepagarba padaro juos blogais.
Trečia, darbuotojo ir jo sugebėjimų nevertinimas: darbuotojai turi būti paklusnūs, dirbti už minimalų atlyginimą ir nereikalauti atostogų, savo nuomonę pasilaikyti sau – plakatai nuo imonių sienų dingo, mąstysena liko įdegusi smegenyse.
Ketvirta, turėti valdžią svarbiau nei principus, įsitikinimus, padorumą ir garbės jausmą. Vos prieš keletą dienų konservatoriai siūlė valstiečiams „bizniuką“ – mes jums urėdijų įstatymą, jūs mums šildymo nuolaidas. Kai „bizniukas“ neįvyko, ieškojo prezidentės užtarimo. Tad ar stebina ką nors, kai užsienio spauda mirga straipsniais apie Lietuvos politikos moralinę krizę. Jeigu jau politikai – moralinis pavyzdys – taip elgiasi, kodėl mes turime elgtis kitaip.
Penkta, nemokėjimas ir negalėjimas pralaimėti. Galečiau rašyti ir rašyti …
O visų didžiausia problema, kad ta tema nėra diskusijos visuomenėje. Manau, pamažu esame panašioje situacijoje, kokioje buvo Vokietija po Antrojo pasaulinio karo. Po karo dauguma postų vėl atiteko tiek patiems naciams, nes kitų nebuvo (ar Lietuvoj nebuvo taip pat: tie patys KGBistai ir komunistai pakeitė partiją ir (vėl) atsidūre valdžioje?). Bet apie 1968 metus išaugo nauja karta ir jie norėjo kalbėti apie savo tevų ir senelių veiksmus, norėjo suprasti, norėjo žinoti. Nenorėjo, kad jiems vis dar vadovautu nacių idėjos. Vyko didžiulė diskusija, keletą metų. Po to vokiečiai tapo nauja tauta…
Lietuvai to irgi reikia. Žiūrėkit, kiek komentarų iš abiejų pusių sulaukė Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnis. Vadinasi, tautai reikia kalbėti apie sovietinius baubus ir kievienas psichiatras pritars, kad kalbėjimas geriausia terapija.
As rašau, nes esu lietuvė, didžiuojuosi savo kilme ir esu įsitikinusi, kad mano tauta sugebės ir šitą problemą išspręsti. Aš nenoriu, kad Lietuva ir lietuviai išnyktų. Sovietiniai baubai nebeturi galios, bet jie vis dar musu pasamonėje ir veikia musu gyvenimus. Išvarykime juos. Neleiskime tai temai dingti.
Šiandien žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnis kiekvienam iš mūsų garantuoja žodžio laisvę, homus sovieticus turi mirti. Tad diskutuokime, su pagarba vienas kitam, bet sąžiningai ir atvirai!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.