Skaitytojams „užkliuvo“, kad ji gyvena užsienyje, kad yra ištekėjo už vokiečio (nors iš straipsnio galima suprasti, kad jis yra lietuvis, pasirinkęs gyvenimą užsienyje dėl didesnio atlyginimo), kad tingi mokytis vokiečių kalbos (esant depresinėms nuotaikoms tikrai sunku prisiversti mokytis sėdint namuose), ir netgi kad gyvena 90 km nuo artimiausio miesto, kas, pasak jų, nėra realu Vokietijoje. Gal ji turėjo omenyje ne miestelį, o būtent miestą, kuriame yra bent keli šimtai tūkstančių gyventojų.
Turiu lygiai tokią pačią problemą. Esu 31 m., kam įdomus mano amžius. Gyvenu valstybėje, nutolusioje toli nuo Lietuvos, miestelyje su parduotuvėmis, barais, ir netgi atrakcionų parku, dirbančiu vasarą ir savaitgaliais. Tačiau gyvenimas mažame miestelyje nepalyginamas su gyvenimu Vilniuje, iš kurio esu kilusi. Nuo miestelio, kuriame gyvena 9000 gyventojų, artimiausias miestas (Klaipėdos dydžio) yra beveik 4 val. kelio.
Vyras labai ilgai dirbo vienoje įmonėje, simboliškai turi jos akcijų ir neįsivaizduoja, kaip galėtų pakeisti darbą, kuris garantuoja jam pakankamai pinigų išlaikyti būstą ir susimokėti už maistą. Susitaupyti neišeina, pati šiuo metu nedirbu – auginu kūdikį. Darbą susirasti yra labai sudėtinga net vietiniams, tačiau aptarnavimo srityje (nors esu su aukštuoju išsilavinimu) prieš gimdymą dirbau. Kalbą esu pramokusi, tad dėl jos didelių problemų nėra. Yra vienas BET – net pati vairuodama, susikalbėdama šalies, kurioje gyvenu, kalba, nesijaučiu laiminga, galinti išreikšti save.
Miestelyje visi viską žino apie vienas kitą, ko nežino – išgalvoja. Nesu labai bendraujantis žmogus ir man didelio miesto šurmulys su daug nepažįstamų žmonių buvo mielesnis, nei gyvenimas apsuptyje pažįstamų ar bent jau iš matymo pažįstamų žmonių. Net nuėjus į polikliniką kitą dieną iš vyro išgirstu, kad kažkas mane matė ten, klausia, ką veikiau. Toks jausmas, kad esi nuolat matomas. Nors nieko blogo nedarau, bet man tai nėra malonu.
Visą laiką galvoje sukasi mintys apie ištrūkimą į didesnį miestą. Vyras daug lengviau pritaptų naujoje aplinkoje, nes yra labai komunikabilus, tačiau tuo pačiu – labai pastovus ir mėgaujasi gyvenimu tarp žmonių, kuriuos daug laiko pažįsta. Man, intravertei, sudėtinga suprasti, kaip galima kasdien bendrauti su kaimynais, pardavėjomis, ir nuolat rasti, apie ką kalbėti. Realiai niekada nemėgau tuščių šnekų, tad patarimai bandyti bendrauti su vyro draugų žmonomis nebūtinai gali būti prasmingi – labai priklauso nuo to, ar mėgsti bendrauti. O dar skirtinga kultūra – su lietuviu net ir apie orą būtų lengviau kalbėti.
Į didesnį miestą ištrūkti vienai dienai nėra įmanoma, kadangi vien kelionė į abi puses truktų 8 val. – net nepajusi, kad tame mieste buvai.
Gyvendama miestelyje, kuo toliau, tuo labiau grimztu į save – bandau atrasti vietas, kuriose nėra žmonių. Po pasivaikščiojimų gamtoje tik didėja noras su niekuo nebendrauti. Beje, viename is komentarų duotas patarimas – „Kaimas, atskirtis nuo įprasto aktyvaus miesto gyvenimo vienam gali tapti kalėjimu, o kitam – poetiška įkvepiančia erdve kūrybai. Susiraskite sau mielą užsiėmimą, kuris laikui bėgant taps ir papildomų pajamų šaltiniu, ir pramoga“.
Patarimas puikus, bet kartu asocijuojasi su didesniu užsidarymu namuose. Net jei ir rasčiau mielą užsiėmimą, jis neskatintų bendrauti su žmonėmis, o dar labiau paskandintų namų (interneto) erdvėje (nerti, daryti dekupažą ir pan.). Visada buvau darboholikė – dirbdavau ofise, save išreikšdavau būtent darbinėje srityje, kuri buvo labai įvairiapusiška ir leido tobulėti kaip asmenybei. Esu subrendęs žmogus ir puikiai žinau, kokiu gyvenimo periodu tikrai jaučiausi laiminga. Jau nekalbu apie tai, kad čia nėra jokios lietuvių bendruomenės ar lietuviško maisto. Dėl komentarų, kad nereikėjo važiuoti į užsienį – ne visada gyvenimas sudėlioja viską taip, kaip nori.
Beje, man „kultūra“, kurios irgi labai trūksta – teatrai, parodos, koncertai. Tai, kad komentuojama, kad autorė nori sėdėti su draugėmis kavinėse, nebūtinai turi būti suprantama kaip „kultūrinimasis“. Kad ir ką besakytumėte, dideliame mieste jo šurmulyje (supras tik tie, kuriems patinka gyventi mieste) kaimynams paprastai neįdomus tavo gyvenimas, kaip ir su kuo gyveni, ką valgai ir kaip rengiesi. Ir nesi apkaltinama už nemandagumą, kad kasdien nebendrauji – juk taip įdomu pakalbėti apie orą ir išsipasakoti, ką vakar veikei!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone, patarimu? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:
Prašome autorę susisiekti su DELFI – perduosime jai parašiusių žmonių laiškus ir patarimus.