aA
Šių metų pradžioje mano sūnų Tomą ištiko nelaimė pratybų metu Vokietijoje. Šiandien kartu su sūnumi esu Palangoje, reabilitacijos centre. Kai mano vaikas užmiega, meldžiuosi, kad jis sveiktų, atsimenu, koks jis buvo mažas, koks augo, tapo puikiu jaunuoliu, vėliau – suaugusiu vyru. Kai ašarų nebelieka, retai, bet pavartau spaudą. Prieš porą savaičių perskaičiau „Lietuvos ryto“ straipsnį, kurio autorius sakė, kad po nelaimės Vokietijoje, kur mano sūnus patyrė sunkią smegenų traumą, dėl ko buvo operuotas ir gydomas, nuo jo nusisuko kariuomenė, rinktinės vadas, tarnybos draugai. Iš tikrųjų viskas buvo ne taip.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Žinot, kai spaudoje skaitai tokią publikaciją, kad kariuomenė nepadeda – plaukai ant galvos šiaušiasi. Kaip žmonės gali drįsti taip rašyti? Štai ir dabar, gydymosi išlaidas Palangoje, reabilitacijoje apmoka kariuomenė. 80 eurų per parą. Ir mašinas pergabenimui ir greitąsias – viską, ko prireikia Tomo gydymui, suteikia kariuomenė. Kai po rašinio „Lietuvos ryte“ man paskambino iš Krašto apsaugos ministerijos pasiteirauti, ar tikrai kariuomenė rūpinasi savo kariu – jiems tegalėjau atsakyti: „Iš kur gali kilti tokios mintys? Kariuomenė labai rūpinasi mano sūnumi“.

Nuo pat pradžių, dar Vokietijoje, mano sūnui buvo suteikta visa įmanoma medicininė pagalba. Atvykusi į Vokietiją, ten gyvenau tarsi migloje ir nuolatiniame rūpestyje dėl sūnaus, kurio gyvybė kabojo ant plauko. Buitiniais mano reikalais jau tada rūpinosi kariuomenė, sumokėjo už viešbutį, dengė pragyvenimo išlaidas. Kai grįžome į Lietuvą, Karo medicinos tarnybos gydytojas Joris Ragaišis tarpininkavo dėl tolesnio Tomo gydymo civilinėse gydymo įstaigose. Dėl visų einamųjų reikalų kiekvieną savaitę bendraujame ir su Šiaulių rinktinės vadu Mantu Juozaičiu: jis labai nuoširdus žmogus, padeda išspręsti daugelį mūsų problemų. Ir ne vien jis.

Vilniuje, Krašto apsaugos ministerijoje, mus šefuoja ponia Džeralda Ivko iš Socialinės saugos skyriaus, dar tame skyriuje dirba socialinė darbuotoja Roksana – ji padėjo, kai gulėjome Šv. Roko ligoninėje Vilniuje, – vos paskambindavau, ateidavo mūsų aplankyti. Ištikus nelaimei visokeriopa pagalba Tomui plaukė iš visų pusių... Pagalba iš kariuomenės ir Tomo draugų iš civilinio gyvenimo buvo ir tebėra. Dabar asmeniškai pažįstu visus Tomo draugus, karius savanorius, bendradarbius ir bendraminčius, su kuriais kartu dirbo, žaisdavo krepšinį, sportuodavo. Esu nustebinta ir sužavėta, su kokiais gerais žmonėmis Tomas bendravo.

Lietuvoje, Kauno klinikose, atsidūrėme atvykę iš Vokietijos ligoninių šių metų vasario 28 dieną – Tomo būklė tebebuvo sunki, bet aš, kaip mama, nesijaučiau vienui viena: kariuomenė organizavo pervežimą į ligoninę ir viskas su jų pagalba puikiai pavyko. Vasaros pradžioje kuopos draugas Giedrius Popovas atvežė už Radviliškio kuopos karių surinktas lėšas nupirktą televizorių, kad Tomas galėtų žiūrėti Pasaulio futbolo čempionatą, kurį labai mėgsta. Ačiū vyrams. Deja, Tomas dar buvo per silpnas, maitinome per zondą, pats nevalgė, nejudėjo – nežinau, ką būtų jautęs žiūrėdamas čempionatą, ar būtų supratęs ką mato.

Kiek vėliau Tomas pradėjo „naują gyvenimą“ – nuo vaikiškų tyrelių. Dabar, kai Panevėžyje sūnaus draugų iniciatyva mums įrenginėjamas Tomo negaliai pritaikytas dviejų kambarių butas bendrabutyje, ten pasistatysime ir kuopos draugų dovanotą televizorių, tuomet Tomukas galės viską – kas jam prie širdies – per jį žiūrėti. Vieni jo bičiuliai tame bendrabutyje griauna senas pertvaras, kiti stato, treti projektus tvarko. Šis butas priklauso Tomo sesutei, jį sudaro du bendrabučio kambariai. Po visų reabilitacijų čia gyvensime abu su Tomuku. Paramos dėl buto remonto variklis ir jo visų draugų Panevėžyje subūrėjas yra Giedrius Kazlauskas.

Iš Palangos reabilitacijos ligoninės, pagal gydytojų prognozes planuojame į naujus namus grįžti iki Naujųjų metų. Sūnaus sveikata pamažu gerėja, bet kaip ir būna po tokių sunkių traumų, viskas vyksta labai lėtai. Tomas jau leidžia garsus, bando kažką pasakyti. Kaip tikras kovotojas, sukaupęs valią ir jėgas, traumos metu pažeistos dešinės kūno pusės koją jau remia į lovą, dešinę ranką taip pat pradeda judinti. Mano prašomas ir prižiūrimas Tomas net ant specialaus skersinuko, pritvirtinto prie lovos, daro prisitraukimus. Tokie vyrai, kaip jis nepasiduoda. Tomas viską puikiai supranta, pažįsta draugus ir reaguoja į artimųjų kalbą, prašymus. Su mano pagalba, arba kartais bando pats pavalgyti, tiesa, kol kas tik specialias dietines ligoninės košės. Gramas po gramo svoris auga, grįžta. Visų Tomą supančių žmonių dėka, per pusmetį, mes padarėme tikrai daug. Tomui reabilitacijoje Palangoje kasdien atliekamos net 9 procedūros, taip pat kasdieninis masažas.

Kartais matau jam per skruostą riedant išdavikę ašarą: matyt supranta savo būklės rimtumą. Šiandien jis jau žymiai ramesnis, kantriai vykdo visus mano ir gydytojų prašymus. Verkiu, kai prisimenu, kai pradžioje, jis blaškydavosi, tarsi stengdamasis kažką pasakyti ir pajudėti, bet nepajėgdavo. Pats, matyt, neiškart suprato, kas su juo atsitikę. Dabar su tuo susitaikė. Kai Tomas susijaudina aš jam sakau: „Būk kantrus, juk žinai, kad vėl kalbėsi ir vaikščiosi. Gydytojai – pats girdėjai – sakė, kad reabilitacija po tokios traumos gali trukti 2-3 metus!“. Tomo sveikimas yra ne tik mano rūpesčio padarinys (darau tai, ką kiekviena mama mano vietoje darytų), bet ir visų kolegų – kariuomenės ir civilių gydytojų (tiek Vilniuje Šv. Roko ligoninėje, tiek Kauno klinikose), chirurgų iš galvos traumų skyriaus, kinezeterapeutų, masažistų ir draugų. Visiems jiems esu labai dėkinga.

Dar iki reabilitacijos, po implanto galvoje, mano vaiko sveikimo procesas pradėjo greitėti, darėsi kokybiškesnis – matyt, atėjo tam laikas. Nuolat Tomą lanko kartu tarnavę Savanorių pajėgų kuopos draugai: vieni pinigais padeda, kiti vitaminais, treti lauknešėliu, ar geru žodžiu pastiprina. Jaučiuosi saugi, rami ir galinti keletą sekundžių atsikvėpti, kada pas Tomą ateina jo draugai iš kariuomenės.

Tomas myli kariuomenę. Ir kaip nemylės – daugiau septyniolika metų tarnavo kariu savanoriu Prisikėlimo rinktinės Radviliškio kuopoje, užsitarnavo grandinio laipsnį. Kai gulėjo Kaune vos pamatęs ateinant aplankyti uniformuotą žmogų – kaip jis verkdavo. Jam kareiviška uniforma yra viskas. Jam nesvetima atjauta ir pasiaukojimas, juk yra išgelbėjęs skęstančią jūroje mergaitę.

Kai prieš keletą metų susirgusi sunkia liga, iš užsienio grįžau gydytis į Lietuvą – Tomas rūpinosi manimi. Tam, kad tausočiau savo sveikatą, į užsienį jis manęs nebeišleido. Tai ir likau. Bet likimo pirštas apsuko kelius. Dabar juo rūpinuosi aš. Kai Tomas gulėjo ligoninėje Vilniuje, buvo atėjęs Karo kapelionas. Mano vaikas nuo uniformuoto kapeliono nenuleido akių, ir karo kapelionas suglumo: „Kodėl jis taip akimis įsikibęs manęs, gal nepasitiki, nepažįsta?“ – ne, – sakau, – tai kareiviška uniforma“. Tomui labai daug reiškia šalia savęs matyti uniformuotus bičiulius, pažįstamus ir nepažįstamus, visus, kurie jo tikrai nepamiršta.

Tomą nuolat remia tiek pirmoji žmona, tiek buvę uošviai. Pirmoji žmona, puiki, geros širdies moteris, pasiėmė atostogų būti ir slaugyti Tomą, kai jis buvo gydomas Kaune. Deja, buvusi jo draugė prisiteisė iš Tomo alimentus nuo vasario mėnesio, kai žmogus dar gulėjo komoje be sąmonės... Ji tikrai nėra palikta likimo valiai: jos darbovietėje, „Registrų centro“ Šiaulių filiale, kolegos skyrė paramą, taip pat buvo išmokėta vienkartinė pašalpa. Tačiau moteris nerimsta, civiline tvarka buvo pareiškusi 50 tūkstančių eurų civilinį ieškinį Irmantui Bagvilui, savo vardu, kurį pavyko man perimti, nes esu teismo pripažinta oficialia sūnaus globėja. Nepaisant to esu tos pačios moters terorizuojama SMS žinutėmis, neva esanti skolinga jai ir Tomo sūnui (savo anūkui) Lukučiui.

Man teko išeiti iš darbo Panevėžio „Superlon Baltic“ – nes tik taip, nuolat būdama šalia, galiu kokybiškai padėti savo sūnui. Noriu padėkoti Registrų centro Šiaulių filialo direktoriui Valdemarui Makarevičiui: man labai palengvėjo biurokratinių klausimų sprendimas, pavyzdžiui, oficialus sūnaus globėjos statuso įteisinimas ir t. t. Šiaulių Registrų centro kolegos Tomą taip pat myli, dažnai lanko – per gimtadienį atvyko pasveikinti, pabūti kartu. Visi kartu fotografavosi prie Baltijos jūros, kuri specialiai nutiestais takais, lengvai pasiekiama iš reabilitacijos ligoninės. Tiek kariuomenės, tiek buvusios civilinės Tomo darbovietės – Valstybinės įmonės „Registrų centras“, Šiaulių filialo darbuotojai ir tarnybos draugai – nuoširdžiai, t. y. darbais ir poelgiais nepamiršta.

Gera jausti, kad draugai įrodo posakį: „Draugą nelaimėje pažinsi“. Tai civilinio pasaulio draugai, kuopos ir KASP Šiaulių rinktinės draugai, draugai iš buvusios darbovietės – per savaitę sulaukiame po keletą apsilankymų. Man, kaip mamai, labai gera, kad Tomas turi tiek tikrų draugų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nusivylė tarpininkais: išsinuomotame bute teko išgyventi siaubo filmą (2)

Istorija tokia: nuomavomės butą Justiniškėse , Taikos gatvėje. Turbūt noras domėtis vabalais...

Meilužė atvira: po metų saldžios meilės lovoje, kurią klojo žmona, nusprendė viską baigti (81)

Noriu pasidalinti savo istorija. Galbūt ji atvers akis, galbūt pamokys. Juk gyvenimiški iššūkiai...

Sniegingą rytą nuotaiką sugadino „Volkswagen“ vairuotojas: tegul kraustosi ten, kur KET negalioja (135)

Tamsų ir sniegingą pirmadienio rytą Vilniaus gatves sukaustė tradicinės spūstys. Ne paslaptis,...

Viešnagė Baku sukėlė dvejopus jausmus: miestas vis labiau primena Vakarus, bet vietinių mentalitetas nesikeičia (15)

Europos Sąjunga mums suteikia daugelį galimybių. Viena iš jų – daugeliui girdėta programa...

Ilgos eilės pas gydytojus siutina: gyvename tokiais laikais, kai kiekviena minutė brangi (68)

Kol už lango temperatūra krenta vis žemiau nulio, poliklinikos ir ligoninės pildosi sergančiais...

Top naujienos

Įkalintas vilnietis prabilo apie protu sunkiai suvokiamą patirtį: buvau verčiamas miegoti su pareigūnėmis (254)

Ar gali būti, kad kalėjimų sistemos pareigūnai, siekdami sukompromituoti įkalinimo įstaigose...

DELFI tyrimas. Rusijos dujotiekį „Nord Stream 2“ peikianti Lietuva pati atveria duris jo rėmėjams (58)

Svarbius energetikos projektus Lietuvoje vykdanti Suomijos „ Fortum “, netiesiogiai prisideda prie...

Teisėsauga suėmė Algirdą Paleckį: įtariamas šnipinėjimu (403)

Galimo šnipinėjimo bylą tirianti teisėsauga suėmė buvusį Socialistinio liaudies fronto...

Naujausios Lietuvos banko prognozės: kas laukia 2019 metais (8)

Įvertinęs pasaulines ir šalies ekonomikos tendencijas Lietuvos bankas mažina šių metų ūkio...

„Žalgirį“ gerai pažįstantis latvis jaučia – tai proga nutraukti „Daruššafaka“ nesėkmių ruožą specialiai DELFI iš Stambulo (2)

Žanis Peineris – bene geriausiai Lietuvos krepšinio gerbėjams pažįstamas Stambulo „...

Panevėžietis rūdžių kalnus verčia išpuoselėtais BMW ir „Mercedes-Benz“, darbų sąraše – ir „Porsche“ (6)

Panevėžietį Dana Sergejevą gimtame mieste, matyt, žino kiekvienas. Tie, kurie apie vyrą nėra...

Įprastą nuovargį kentusi Neringa Šiaudikytė kreipėsi į medikus – išgirdo netikėtą diagnozę (3)

Nuolatinį nuovargį ir energijos trūkumą kentusi dainininkė Neringa Šiaudikytė nusprendė...

Pokyčiai pasaulyje grasina suvalgyti kone visus norvegų sukauptus pinigus Gerovės fonde (64)

Jei pasaulis imtųsi entuziastingiau kovoti su iškastiniu kuru, Norvegijai tai kainuotų daugiau nei...

Grybauskaitės ir Skvernelio konfliktas: malšinti aistras siūlėsi ir Pranckietis (68)

Augant įtampai tarp premjero Sauliaus Skvernelio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo...

Putino meilė Saudo Saudo Arabijos kronprincui – daug didesnio plano dalis (66)

Kartais rankos paspaudimas gali reikšti daug. Richardo Nixono ištiesta ranka Zhou Enlai 1972 metais...