Iš savo patirties galiu pasakyti, kad manęs netraukė tautiečiai – galvodama apie santykius su jais įsivaizduodavau tik išsiskyrimą. Dovanokite, jei ką įžeisiu, bet man lietuviai neatrodo pastovūs meilės reikaluose.

Esu ištekėjusi už užsieniečio ir nesigailiu. Mano vyras yra darbštus, meilus, sumanus. Mūsų meilės istorija prasidėjo gan banaliai, todėl neišsiplėsiu. Kadangi gyvenome skirtingose šalyse (aš Lietuvoje, jis – Baltarusijoje), dažnų susitikimų nebuvo. Santykius stiprinome popieriniais laiškais, dovanėlėmis. Tėvai mus palaikė, nes vaikinas juos sužavėjo paprastumu ir nuoširdumu. Vargu, ar rasčiau tokį tarp lietuvių.

Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad jis yra mano vyras. Kartu esame jau ketverius metus, bet antroji pusė vis dar gerbia mane, su juo nesijaučiu vien namų šeimininkė. Vyras suteikia man didžiulį palaikymą, padeda siekti tikslų.

Tai, kad mano vyras užsienietis, primena kelionės pas jo gimines, kasmetinis dokumentų tvarkymas Migracijos skyriuje, pokalbiai ne vien lietuvių kalba. Nesigailiu sujungusi savo gyvenimą su žmogumi iš kitos šalies. Tokia patirtis leidžia man žvelgti į pasaulį iš įvairių pusių, suprasti ir užjausti žmones, palikusius savo gimtinę.

Visus abejojančius norėčiau padrąsinti: jeigu jaučiate, kad būtent šis žmogus yra jūsų laimė, jūsų likimas, – nepaleiskite jo! Nebijokite keisti savo gyvenvietės, įpročių, pomėgių. Svarbu, kad keisdamiesi greta turėsite ištikimą, mylintį žmogų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Vieni rauda, kad lietuvaitės nuteka svetur, kiti gina moters pasirinkimo laisvę tekėti už to, kuris neva tinkamai įvertina jos grožį ir sugebėjimus, negaili komplimentų, kuriais neretai būna šykštūs lietuviai.

Papasakokite, kaip susipažinote su savo antrąja puse užsienyje, kokius skirtumus pastebėjote, o gal santykiai su užsienyje gyvenančiu vaikinu ar mergina gali būti tik kurortinis romanas?

Pasidalinkite – ar santykiams daug įtakos iš tiesų turi vyro/žmonos giminės?Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: