Galvoj sušmėžavo mintis – o kur tėvai? Bet žinoma, tuo pačiu pagalvojau, kad matyt šalia, o gal už durelių. Ir nukeliavom valgyti. Po gerų 40 minučių einam atgal – pastebiu tą patį automobilį, tačiau vaikų nematyti. Kažkokia nuojauta pakuždėjo žvilgtelti į vidų – automobilio gale sėdėjo susėdę į savo kėdutes ir nugeibę vaikai. Staigiai sustojau, pasakiau kolegei, kad žiūrėk, vaikai jau virš 40 minučių mašinoj (nuo to momento, kai tik pastebėjom), o klausimas – kiek dar sėdėjo iki mums pamatant.
Automobily buvo palikti šiek tiek praverti langai, tačiau pamatėm, kad vaikai suglebę. Pradėjau kalbinti juos per langą – „Kaip jūs? Kas jus čia paliko? Kaip jaučiatės? Kiek laiko sėdit? Ir t.t.“ Berniukas (6,5 metų) vangiai atsakinėjo į klausimus – matėsi, kad jam silpna. Mergytė (2 metų) visa šlapia bandė šypsotis, bet irgi matėsi, kad visiškai perkaitusi. Kolegė atidarė automobilio duris (gerai, kad motina paliko bent neužrakintą mašiną). Staigiai liepėm vaikams gerti vandenį, nuolat kalbinom ir stebėjom kokia būsena.
Iš karto susigriebėm paskambinti pagalbos telefonu, nes motinos niekur nesimatė. Paaiškinus visą situaciją pareigūnas, jie pažadėjo atsiųsti ekipažą. Laukėm apie dar 15 minučių. Berniukas paaiškino, kad mama nuėjo į koncertą universitete. Į pagalbą pasikvietėm dar dvi šalia stovėjusias moteris su vaikais, šiaip ne taip įkalbėjom vaikus išlipti iš mašinos ir nueiti į pavėsį, nes viduje buvo tiesiogine to žodžio prasme – pekla.
Jeigu lauke tuo metu saulėje kepino virš 30 laipsnių, tai įsivaizduokite, kas darėsi mašinos viduje. Tie mažai praverti langai nieko negelbėjo, plius abu sėdėjo ant tiesioginių saulės spindulių. Berniukui buvo silpna, mergaitė laikėsi šiek tiek geriau. Mergytė verkšleno „mama, mama“, berniukas su mumis, bandėm ją raminti. Abu vaikai buvo išsigandę.
Prieš pat atvažiuojant policijai sugrįžo „supermamytė“. Bandėm jai aiškinti, kad ką jūs darot, tokiam karštyje palikti vaikus ir pan. O jos atsakymas galutinai šokiravo: „Aš neturėjau kur jų palikti“ ir šypsosi. Buvo visiškai abejinga, akivaizdžiai matėsi, kad ji net nesuprato problemos rimtumo ir savo veiksmų neatsakingumo. Pasakėm jai, kad iškvietėm policiją, tai ji staigiai pasiėmė vaikus ir nuėjo neužrakinus mašinos. Prašėm palaukti, bet ji pasakė: „Pačios išsikvietėt, pačios ir kalbėkit. Aš neturiu ką jiems pasakyti“ ir iškėlus nosį nuėjo.
Atvykus pareigūnams papasakojom situaciją, jie apžiūrėjo automobilį, pakraipė galvas sakydami: „Žmonės niekaip nepasimoko“.
Iki šiol drebu. Tų vaikų nusilpę kūneliai ir liūdnos akys stovi atminty. Taip norisi imti ir rėkti – tėvai, ar jums maža praėjusių metų nelaimių? Kiek dar vaikų turės mirti ar patirti kančias, kol galų gale įsikalsit sau į galvą??? Juk ne tik kaitra, saulė ir pan., bet gi mažyliai ir saugos diržais sugeba užsismaugti. Negi pasiekėme tokį lygį, kada koncertai, pramogos ar reikalai yra svarbiau už mūsų pačių vaikus?
Rašydama šį tekstą turėjau vienintelį tikslą – priminti visuomenei apie tokias situacijas ir nelaimes. Būkime atsakingesni ir neleiskime absurdiškoms situacijoms pasiglemžti nekaltų būtybių sveikatos ar gyvybės. O numatoma ypatingai karšta vasara...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.