Kiekvienam mokytojui yra svarbiausia jo pamoka – tai iš dalies suprantama. Tačiau mokiniai jaučia be proto didelį spaudimą ir neviltį, kai eina į mokyklą drebančiomis rankomis ir skaudančia galva, nes visą naktį mokėsi biologiją, chemiją, istoriją ar kitus dalykus.
Šiaip tą pačią dieną turėtų būti iki 2 kontrolinių, o mums būna 3 kontroliniai ir dar jeigu mokytojoms „pasišviečia“, duoda dar ir savarankiškus darbus, kurie tolygus kontroliniams darbams, tiesiog į elektroninį dienyną rašo kaip savarankišką darbą, kad niekas nesikabinėtų, kad moksleiviams skiriamas per didelis krūvis.
Mūsų kuprinės sveria nuo 7 iki 12 kg, dauguma vaikšto kreivi. Turiu stuburo traumą, dėl kurios galiu leisti sau nešti tik iki 2 kg, tai patvirtino ir Vilniaus Santariškių profesorius, tačiau, direktorei net neįdomu. Jai neatsineši kokio vadovėlio ir tave pastebi, tiesiog eini iš klasės ir tau įrašo dvejetą arba geriausiu atveju – pastabą.
Mokytojos, dėstydamos pamokas, pačios prisipažįsta, kad šiais laikais nesąmonės kišamos į galvą vaikams, mokymo programos tolygios universitetų paskaitoms, krūvis – nežmoniškas... Darant visokias izdivalkes (rus. patyčias) ir ne skatinant, bet žlugdant mokinius, siekiama jų gerų rezultatų ir to, kad vis tiek jie liktų Lietuvoje.
O čia, Lietuvoje, bent jau pabaigus 12 klasių, mano manymu, visiška bedugnė... Perspektyvų jokių, tik norisi ištrūkti į tą užsienį, nes ten net gera gyvent.. Aukštojo mokslo, mano nuomone, pabaigti neverta, nes vis tiek darbo neturėsi... Mano sesuo mokėsi 9-10, baigė aukštąją, dirba Vilniuje barmene.
Juokinga, kai mokytojai ginčijasi su mokiniais, mokytojai tikina, kad Lietuva iš visų aplankytų šalių pati geriausia. Taip, iš dalies... Tačiau taip yra, jei kalbama apie gyvenimo pradžią. Kartais toks jausmas, kad valdžia tik tyčiojasi iš mokinių, iš žmonių, iš daugiavaikių mamų. Aš, asmeniškai, čia neplanuoju ateities. Aš užsibrėžiau tikslą, kad pabaigusi gimnazija, važiuosiu į užsienį, užsidirbsiu ir grįšiu pabaigti specialybės.
Nežinau, ar Lietuvoje gyvensiu. Ir nesu aš vienintelė tokios nuomonės, kiekvienas bendraamžis mano tą patį pasakytų. Tiesiog. Pamačius, kad tu dirbi lygiai taip pat kaip Lietuvoje, bet dirbdamas užsienyje tu gauni tris ar keturis kartus daugiau nei Lietuvoje, šiaušiasi plaukai, atrodo kažkas nerealaus. Lietuvoje vargsta visi, na, kaip kas moka, taip tas sukasi. Kaip sakoma, „nesisuksi – negyvensi“, bet taip aš negyvensiu. Noriu turėti kažką savo, noriu kurti ir planuoti savo ateitį, o Lietuva tų poreikių nepatenkina. Gaila tų, kurie čia vergauja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: