Paskutinį kartą kartu buvome grįžę dar prieš įvedant eurą, todėl tikrai nereikėjo sėdėti suraukus kaktos ir skaičiuoti, koks gi tas kainų skirtumas. Nepradėsiu gilintis į kainų šuolį įvedus eurą, nes visi puikiai mato skirtumą prieš ir po. Jei atvirai, skaičiuoti nereikėjo visiškai, reikia tik pakeisti litus į eurus, viskas. Kai apie tai skaičiau spaudoje ir girdėjau iš kitų, buvo sunku patikėti, tačiau tuo įsitikinau pats ir susimąsčiau.
Susimąsčiau todėl, kad išėjęs į miestą papietauti restorane ar stabtelėjęs išgerti kavos ar arbatos, tiesą pasakius nepastebėjau jokio skirtumo. Ne kainų skirtumo, o skirtumo žmonių įpročiuose ir elgesyje. Niekuo neypatinga sostinės maitinimo įstaiga kavos ar arbatos dabar pasiūlo kelis eurus, niekam tai nė motais. Už paprastą dviejų žmonių vakarienę su gėrimu piniginėje reikės ieškoti ne mažiau nei 40 eurų, o žmonių pilni restoranai.
Barai ir klubai klesti, žmonės laukia eilėse. Niekam nė motais ir tai, kad minimalus mėnesinis atlyginimas, jei neklystu, yra 380 eurų. Pasivaikščiojus sostinės gatvėmis susidaro toks įspūdis, kad minimalų atlyginimą gauna tik piliečiai, gyvenantys miesteliuose ir provincijoje, bei vyresnio amžiaus žmonės. Miestas pilnas besišypsančio, noriai išlaidaujančio jaunimo. Na taip, šventės, atsipalaidavimo metas, galima ir pasilepinti. Minėtą vaizda jau mačiau, nes šiais metais buvau grįžęs į Lietuvą vienas metų pradžioje ir rugsėjį. Mačiau lygiai taip pat išlaidaujančius žmones, nors apie šventes galima buvo tik ilgesingai susimąstyti.
Kai praėjusį kartą viešėjome Lietuvoje su žmona, ji džiugiai kūrė planus, kaip pakviesti visą savo šeimą iš JAV apsilankyti Lietuvoje. Ji dalinosi savo įspūdžiais su jais ir ragino planuoti kelionę į Lietuvą, kur jiems neteks labai išlaidauti. Gyrė lietuviško maisto kokybę ir tai, kad čia jį siūlo už labai protingą kainą. Aptarnavimo ir paslaugų sferos neliaupsino, nes lietuviams dar toli iki to lygio, kurį kaip įprasta standartą siūlo paprasčiausios tos pačios sferos įmonės, prie ko pripratęs kiekvienas statistinis šalies gyventojas.
Pamačiusi dabartinę padėtį ji negalėjo suprasti, kodėl beveik viskas pabrango, o paslaugų ir aptarnavimo lygis išliko toks pats. Kaip prekybininkai, maitinimo ir paslaugų sferos vadovai argumentuoja tokį kainų pokytį? Ir galiausiai ji man uždavė klausimą – kaip žmonės, gyvendami ir dirbdami Lietuvoje, gali sau leisti valgyti restoranuose, pramogauti ir linksmintis?
Šeimos viešnagę Lietuvoje teko apmąstyti – juk savaitė Lietuvoje kainuoja panašiai kaip atostogos šiltuose kraštuose, įskaitant apgyvendinimą, maitinimą ir skrydžius. Net ir uždirbdamas didesnį nei vidutinis atlyginimą Londone negaliu pateisinti tokių išlaidų. O juk ne atostogų į šiltus kraštus atvažiavome, o aplankyti artimųjų.
Gyventojai piktinasi išaugusiomis kainomis, dalinasi nepasitenkinimo įspūdžiais apie kalafiorus socialiniuose tinkluose, inicijuoja akcijas neapsipirkti prekybos centruose. Ar kas nors nuo to pasikeitė? Ar maitinimo ir paslaugų įstaigos ir prekybininkai sumažino kainas? Atsakymas jau sukasi jūsų galvoje.
Galbūt nėra taip blogai ir lietuviai iš tiesų yra turtingi žmonės? Arba bailiai, kurie tik skundžiasi, bet nesiryžta realiems veiksmams, kad apgintų savo nuomonę, nepasitenkinimą ir gyvenimo kokybę? Arba jų burnos užkimštos vokeliais, kuriuos noriai dalina įmonės, o darbuotojai baimės kupinomis akimis sukramto ir praryja. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad visi išvardinti variantai yra teisingi, ir jų dar galima būtų vardinti ne vieną.
Valdžios atstovai žada mažinti emigraciją įvairiais mistiniais būdais, tačiau aš nebūčiau linkęs tikėtis jokių apčiuopiamų rezultatų. Emigracija didėja, ir vis mažiau žmonių norės grįžti. Nenorės grįžti gyventi, nenorės grįžti atostogauti, atvykę aplankyti artimųjų nenorės pasibūti ilgiau.
Kaip tai pakeisti? Jei bandysiu detaliai išdėstyti, atsibos skaityti (jei dar neatsibodo) ir dėmesys bus nukreiptas į kažką įdomesnio. Pavyzdžiui, paskaityti, kaip apsirengę žmonės rinkosi į Jazzu koncertą. Juk įdomu pasisemti idėjų, kuo galima pasidabinti, gaunant 380 eurų. O gal ten susirinko 10 tūkstančių Lietuvos elito atstovų?
Niekas nepasikeis, kol žmonės nepradės aktyviai domėtis ir dalyvauti sprendimų, vienaip ar kitaip darančių įtaką jų bei jų artimųjų gyvenimo kokybei, priėmime. Valdžios pažadų klausymas per TV, „edukacinių“ laidų žiūrėjimas bei domėjimasis vietinių „selebričių“ gyvenimo peripetijomi, ir visu kitu informaciniu šlamštu situaciją blogins ir toliau.
Sarkastiškai galima teigti – lietuviai labai turtingi žmonės, tik visai neaišku kuo. Labai norėtųsi tikėtis, kad dabartinė karta imsis iniciatyvos ir darys viską, kad užsitikrintų savo bei būsimų kartų ateitį. Bepigu man, emigrantui, šnekėti apie tai, ką reikia daryti Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.
Tačiau tikrai svarstyčiau galimybę grįžti gyventi į Lietuvą, jei matyčiau tautiečių aktyvumą, o ne abejingumą. Net jei tektų kurti gerbūvį nuo nulio. Esu įsitikinęs, kad mano pavyzdžiu sektų labai didelė dalis lietuvių, palikusių gimtinę dėl ekonominių priežasčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Parduotuvėje pastebėjote jus nustebinusią kainą? Gyvenate svetur ir norite pasidalyti, kokios kainos užsienyje? Esate emigrantas ir grįžote į Lietuvą? Pasidalykite savo mintimis ir įspūdžiais! Siųskite nuotraukas ir nuomones mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaina“.