Mes su mama – kaip dvi geriausios draugės. Žinom viena kitos visas paslaptis, o kai tėvas išsinešdino pas savo meilužę, tapom dar artimesnės. Kartu mums niekad nenuobodu, mūsų pomėgiai panašūs, abi domimės sveika gyvensena, sportu.
Kartais žmonės galvoja, kad esam seserys (čia, aišku, komplimentas labiau mamai, nei man… chi chi). Bet būdama puiki kosmetologė ji žino, kaip apgauti bėgantį laiką, ir niekada nepasakytum, kad jai 55-eri.
Gerbėjų mama turi tiek, kad net pavydu, bet visus atstūmė, visi per prasti pasidarė. O aš gyvenu savo nuostabų gyvenimą, dirbu sporto klube kūno rengybos specialiste ir dėmesio taip pat niekada netrūksta. Bet to vienintelio taip ir neišsirinkau, mėgaujuosi akimirkomis, niekur neskubu.
Sportas su mama
Taigi, lengvai besišnekučiuodamos ir galąsdamos liežuvius naujausiomis apkalbomis, atvykom į nuostabų pajūrio kempingą. Norėjome būti šiek tiek nuošaliau kurortų šurmulio, bet nesitikėjome, kad ir čia bus šitokia gausybė žmonių.
Kas palapinėse, kas kemperiuose, kas nameliuose, o mes pasirinkom viešbutuko kambarį. Iki jūros – vos keli šimtai metrų, tad numetusios lagaminus pasileidome prie jūros.
Orai mus lepino, kartais net per daug, ir kaitra vis tirpdė drabužėlius ant kūno.
Norėdamos prasimankštinti, ryte keldavomės anksčiau, kol ne taip karšta, o ir spoksančių mažiau. Aš šiek tiek prasibėgdavau, keletas tempimo pratimukų, mama vis demonstruodavo kažkokius Tibeto vienuolių judesiukus, kurie buvo gal labiau juokingi nei naudingi, bet nenorėjau jos kritikuoti – svarbu, jai padeda.
Baskervilio puolimas
Ir štai vieną iš tų nuostabių rytų, mums darniai besiskeryčiojant ir sveikinant saulę, prie mūsų pripuolė gigantiškas rudas šunėkas. Nors ir vizgino uodegą, jo nesiliaujantis lojimas ir seilėtas snukis mums varė siaubą.
Susikibom ir abi spiegėm kaip mažvaikės, bijodamos net pajudėt, nes kiekvienas mūsų krustelėjimas šunėkui įkvėpdavo dar guvumo. Galvoje jau sukosi patys baisiausi atostogų baigties siužetai, kai tolumoje pasigirdo griežtas balsas.
„Bardai, pas mane! Bardai, pas mane! Bardai, fu“, – bet pastangos buvo bevaisės. Baskervilis nesitraukė. Tik šeimininkui jau tvirtai nustvėrus už antkaklio, jis pagaliau nurimo.
„Atleiskit, labai atsiprašau, paprastai jis taip nesielgia, nežinau, kas čia užėjo, šiaip jis mielas šuniukas ir dresūros mokyklą baigėm“, – pasiteisino.
„Jis ar tamsta tą mokyklą baigė? – dėbtelėjo mama. – Kas yra dresūra, man regis, jūsų šuo nežino.“
„Atleiskit dar kartelį, kaip galėčiau savo kaltę išpirkti?“ – neatlyžo šunėko šeimininkas.
„Prisiriškit tą šunpalaikį, tiek užteks“, – pasakė mama.
„Būtinai, ponia. Ką gi padarysi, tas šuo turi puikų skonį, rado pačias gražiausias damas visame paplūdimy ir norėjo man parodyt“, – jau šypsodamasis bandė flirtuoti nepažįstamasis.
„Tai kad mes čia vienos“, – mestelėjo mama ir nusijuokė.
Tik neapsiseilėk
Tik jau tolstant šunėko ir jo šeimininko siluetams aš atgavau amą. Pastebėjau, kaip mama palydi juos žvilgsniu. Taip, tik dabar pamačiau, kad gėrėtis tikrai buvo kuo.
Nuostabus V formos torsas, puikiai suformuotas nugaros raumenynas... O ką jau kalbėti apie gluteus maximus, kurie prilaikė šortus, o galinguose rankų gniaužtuose maskatavosi nešami marškinėliai. Gerai, kad jis jų nedėvi, visą grožį paslėptų.
„Oi, tik nesiseilėk, brangute, jis tau per senas“, – krykštavo mama.
„O, tau tai turbūt pats tas“, – burbtelėjau.
Kelios akimirkos nejaukios tylos, ir mes vėl klegėjom, aptardamos dienos, o gal ir visų atostogų įvykį.
„Sportuodavome“ laukdamos gražuolio
Dienos pradėjo skrieti, laukiant vis naujo ryto. Mamos pasiruošimas mankštai trukdavo vis ilgiau. Iš pradžių – tik šukuosena, vėliau – ir lengvas makiažas, kol galiausiai „pasiskolino“ mano naujausią sportinį viršų.
Nors ir nelabai jai tiko, nutylėjau. Jis puikus ir tobulas tik ant puikiai treniruoto kūno, bet ką aš čia aiškinsiu. Juk pati akis turi. Tad šitaip susiruošusios kartais valandą, kartais ir ilgiau „sportuodavome“, laukdamos, kol iš už kopų pasirodys mūsų nepažįstamasis.
Jis mojavo, sveikinosi, šypsojosi ir kiekvieną kartą, rodės, tapdavo vis gražesnis. Bet mes jo niekada neaptarinėjom kaip ankstesnių kavalierių – pačios sau skendome svajose ir fantazijose. Mama tiesiog žydėjo, buvo kaip niekada linksma ir energinga.
Lemtingas kvietimas
Viskas taip ir būtų pasibaigę svajomis, jei Dovydas (tokį vardą aš jam pati sugalvojau) nebūtų pakvietęs mūsų vakarienės. Pakvietė mus abi. Na, neva atsiprašymas už Bardo išdaigą.
Mačiau, kaip mama apsidžiaugė, bet jos susigalvotas padorumas neleido iškart atsakyti „taip“ kažkokiam nepažįstamajam. Tad, kol ji nespėjo visko sugadinti, aš išpyškinau, kad, žinoma, kvietimą priimame ir laukiame vakarienės.
Mama dar bandė imituoti nepasitenkinimą, bet ta kvaila šypsena išdavė, kokia ji laiminga. Nurodėm jam savo apartamentus ir pradėjom laukti vakaro. Net nepasakosiu, kokia isteriją ištiko mamą, kad nėra kuo apsirengti, kad šalia nėra jos kirpėjos, kad neatsivežė aukštakulnių, nes net neplanavo eiti į restoraną... Pyko, kodėl aš sutikau, ir taip toliau.
Galiausiai sumąstė, kad verkiant reikia vykti į Klaipėdą, nes tik ten gali rasti ką nors padoraus apsirengti. Mažiausia, ko aš norėjau, tai atostogų metu maltis po parduotuves. Tad pasičiupau knygą, ausinuką ir išmoviau į paplūdimį.
Didžiulės viltys
Oras buvo toks puikus, kad net nepastebėjau, kaip padauginau saulės vonių, ir vakare buvau raudona kaip vėžys – jokios vakarienės manęs jau nedomino.
Mama priekaištavo, kad elgiuosi neatsakingai kaip vaikas, bet viduje, matyt, džiaugėsi, jog vakarienės eis tik juodu. Visa išsipusčiusi, gal net kiek persistengusi, nušuoliavo kaip antilopė pasitikti likimo.
Grįžo ji gerokai po vidurnakčio, mažumėlę apgirtusi, rankoje nešėsi savo naujus aukštakulnius ir niūniavo kažkokią dainą apie meilę. Aš buvau jau beužmieganti, sugebėjau tik paklausti, ar buvo ir seksas, į ką ji atšovė, kad tai – ne vaikų reikalas.
Misteris Tobulybė – kaip į vandenį
Ankstyvą rytą mane pažadino bruzdesys – mama vėl įnirtingai ruošėsi „sportui“. Be paliovos čiauškėjo, koks jis nuostabus, koks galantiškas, koks puikus fotografas, tik štai, gal šiek tiek per jaunas, jam 40, bet be galo protingas ir išsilavinęs... Jos liaupsių lavina vis nesiliovė.
O aš vos begalėjau pajudėti, nugara pasipuošė vandeningomis įdegio pūslelėmis, tad likau miegoti toliau. Nubudusi pamačiau, kad ji vis dar negrįžo. Pamaniau, sutiko savo tobulą princą ir turbūt kartu braido pakrantėje ar pusryčiauja. Pirmą kartą pajutau, kad jai pavydžiu.
Mama grįžo tik priešpiet, visa susikrimtusi ir nelaiminga: misteris Tobulybė nepasirodė. Nebuvo jo ne kitą, nei dar kitą dieną. Mama nyko akyse, vis rečiau norėjo eiti iš kambario. Mačiau, kaip ji kankinosi, bet nežinojau, kaip ją paguosti, nes kalbėti apie jį buvo uždrausta.
Ne mano skonio, o ir amžius
Mūsų atostogos ėjo į pabaigą, buvo belikę trejetas dienų. Tiesą pasakius, norėjau, kad greičiau jos pasibaigtų, – važiuot namo buvau pasiryžusi tučtuojau. Bet mama delsė, vis dar tikėjosi stebuklo.
O aš slampinėjau pajūriu viena. Ausinukas, mėgstamiausių dainų grojaraštis ir keletas kilometrų pėdų šveitimo smėliu.
Ir štai vieną vakarą, taip lygindama pajūrio kopas, sutikau jį. Norėjau apsimesti, kad nepažįstu, ir dingti, bet jis greitu žingsniu prisivijo.
„Labas, kaip sekas, kaip atostogos?“ – paklausė.
„Ačiū, puikiai“, – trumpai atsakiau.
„Galiu prisijungti?“ – neatlyžo.
„Žinoma, kad ne!“ – atšoviau.
„Kodėl? Kas nutiko? Ar tau mano kompanija nemaloni?“ – nesuprato.
Sukaupusi visą savo drąsą rėžiau: Kur tu, po velnių, dingai? Mama laukia tavęs kiauras dienas, liūdi, budi prie telefono. Ir nuolat tikrina, ar neskambinai. Prasmegai lyg kiaurai žemę. Visi jūs vienodi!“
„Rimtai? Ji manęs laukia? – apstulbo jis. – Bet aš... aš nieko jai nežadėjau, tai buvo tiesiog vakarienė, ir viskas.
Ir tą pačią vakarienę aš sugalvojau, kad pakviesčiau tave. Tu amžinai visur su savo mama, man nebeliko nieko kito, kaip pakviesti jus abi. O tu dar ir neatėjai. Ką man reikėjo daryti? Aš tiesiog norėjau būti malonus. Ji – puiki moteris, tiesiog nuostabi, bet tikrai ne mano tipažo, o ir amžius...“
„Tai koks tas tavo tipažas?“ – susikrimtusi paklausiau. Buvau išvargusi nuo greito ėjimo, tad prisėdau ant kopos. Jis atsisėdo greta.
Prisipažinimas virto žaidimu
„Man patinki tu, maže“, – atsakė.
„Maže? Dar ko!“ – supykau.
„Na, taip tave vadino mama, atleisk, nežinau tavo vardo“, – paaiškino.
„Ir nereikia“, – atkirtau.
„Na, nepyk. Nori, dabar paskambinsiu tavo mamai ir pakviesiu ją į pasimatymą?“ – imituodamas, kad skambina, erzino mane. O aš lyg laukinė puoliau norėdama atimti telefoną. Ne, ne, ne – nenorėjau, kad jis skambintų mamai. Dūkome lyg paaugliai.
„O romantiškai nakčiai surinksiu jai grojaraštį: Romas Dambrauskas, Kastytis Kerbedis, kas ten dar?“ – pasiūlė.
„Užsičiaupk, iškrypėli“, – kvatodama delnais bandžiau uždengti jo burną.
„Ach, taip, ir būtinai – „Du Donatai“, – niekaip nesiliovė jis.
„Mulkis!“ – kaip sulaukėjusi katė puoliau jį, o jis, šypsodamasis ir tvirtai laikydamas mane už riešų, mėgavosi žaidimu.
„O kokia tau muzika patiktų romantiškam vakarui, maže?“ – galop paklausė.
„Man patinka tyla, mėgstu turėti savo ritmą“, – atsakiau.
„O koks tas ritmas?“ – vis stipriau spausdamas mano riešus ir arčiau traukdamas prie savęs kamantinėjo jis.
„Nuolat kintantis“, – tariau vos pastebimai šypsodamasi, tramdydama savo jaudulį.
„Bus, kaip tu pasakysi, Maže“, – sutiko.
Seksas pajūryje
Ir, lyg norėdamas pataisyti mano petnešėlę, kuri nusmuko besigrumiant, jis lengvu judesiu nutraukė ją dar žemiau, paskui – kitą. Sėdėjau ant jo raita, pusnuogė ir be žado. O jis švelniais rankų judesiais bandė sutramdyti mano plaukus, kurie lyg ugnis plaikstėsi vėjyje.
Dar vienas miklus imtynininko judesys ir jis – jau viršuje, užgulęs visu savo tobulu kūnu, godžiai mane bučiavo.
Tą akimirką praradau protą, nuovoką ir gėdos jausmą. Mylėjomės tiesiog ten, kopose. Su vyru, kurio net vardo nežinojau. Ir retkarčiais pasirodantys tolimų praeivių šešėliai mums nerūpėjo.
Iš šios gaivališko geismo narkozės mane pažadino tik mamos skambutis. Ji skambino vėl ir vėl, neleisdama mums tęsti. Reikėjo atsiliepti.
Skambutis – ir tas nesustabdė
„Klausau“, – atsiliepiau visa uždususi, bandžiau kalbėti kuo natūraliau ir suvaldyti kvėpavimą.
„Kur tu?“ – paklausė mama.
„Aš su draugais prie jūros, įsivaizduoji, sutikau juos čia“, – bandau bent kiek įtikinamai kalbėti, o jis nesiliauja. Jis vis dar manyje, lėtai ir ritmingai judėdamas bando mane išmušti iš vėžių.
„Puiku, linksminkis, aš važiuoju namo“, – pasakė mama.
„Mam, palauk, liko gi dar trys dienos, kodėl dabar prisireikė?“ – paklausiau.
„Todėl... Todėl, kad iš visų čia esančių vyrų galėjai dulkintis su bet kuo, bet pasirinkai jį! – mama kalbėjo jau beveik raudodama. – Aš jus mačiau, kaip kokie gyvuliai, ar neradot vietos? Šlykštu!
Negi nieko tau nėra švento, negi nieko draudžiamo? Tu tokia pat, kaip ir tėvo kekšė! Aš juk jį mylėjau!“
Dar norėjau pradėti teisintis, bet ar iš siaubo, ar dėl dar vieno orgazmo man temo akyse. Tesugebėjau padėti ragelį.
Praėjo jau dvi savaitės. Mes su Tadu (pasirodo, toks jo vardas) vis dar drauge. Mama visais įmanomais būdais mane ignoruoja. Melsiu jos atleidimo amžinai, bet dėl to, ką padariau, nė kruopelytės nesigailiu.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.