Taigi, komentarai:
„Pati mokausi universitete, patinka specialybė, kurią studijuoju, įdomu ir visa kita. Bėda tame, kad krūvis yra tikrai labai didelis, todėl reik atsirinkt kokiom paskaitom skiri didesnį dėmesį. Žinoma, tai būna specialybinės. O ką daryt su kitom? Užtai ir tenka kartais nusirašinėt, nes tiesiog nesugebi fiziškai išmokt tiek kiek prašo...“
Krūvių dydis - gana subjektyvus dalykas. Mano supratimu, studijos universitete nėra kažkoks poilsio ar atostogų laikas, o dažniausiai pirmas rimtesnis išbandymas darbo krūviu. Kitaip sakant - paprastai žmonės dirba po 40 valandų į savaitę. Norėčiau pasiteirauti, kiek iš tų studentų, kurie skundžiasi dideliu krūviu, pavyzdingai lanko paskaitas ir per savaitę išdirba po 40 valandų? (buvimą paskaitose įskaičiuojame į tas 40 valandų). Patirtis sako, kad daugelis krūviu besiskundžiančių ir į paskaitas nelabai ateina, o ką jau kalbėti apie individualų darbą?
Aš dar galiu pamėginti suprasti, kai žmonės bakalauro studijose tingi ir studijuoja dėl kažko kito, o ne dėl savęs. Gal žmogus nelabai gali atsispirti tėvų spaudimui įgyti aukštojo mokslo diplomą ar dar kam, bet ką tokie žmonės veikia magistrantūroje (tai, ką rašiau vyko ne bakalauro studijose, o magistrantūroje)?
„esme ne studentuose, o destytojuose, kurie „nemato" nusirasinejanciu...“
Na, yra ir tokių dėstytojų, bet kita vertus dėstytojas irgi žmogus. Ne taip ir seniai vėl buvo koliokviumas ir vieną veikėją, kuri nusirašinėjo, pagavo ir išprašė lauk iš koliokviumo. Įdomi buvo išprašytosios reakcija - iš auditorijos ji išėjo kone verkdama. Galvoju, ar čia buvo bandymas manipuliuoti dėstytoja? (gal pasigailės, leis rašyti?) Ar dar kas?
Galvoju, kad būtų visai teisingas variantas kaip, rodos, Italijoje - egzaminas labai dažnai būna ne raštu, o žodžiu. Nusirašyti nėra nuo ko, o pokalbio metu su dėstytoju gali labai gerai parodyti, ką išmokai (arba neišmokai).
„Tai kiek supratau paciai su draugais nekas“
Bent jau aš į universitetą ne draugauti ateinu, o dirbti ir pasiimti tai, ką įmanoma. Kaip ir darbinėje veikloje - geriau apsieiti be draugysčių. Pastaba: draugystė ir draugiški santykiai yra du skirtingi dalykai. Negalėčiau teigti, kad su grupiokėmis nesutariu - kita vertus, po paskaitų alaus, vyno ar dar ko išgerti neiname.
„panele, jei jums taip įdomu aptarinėti savo visokius kontrolinius ir t.t., būkite maloni, po paskaitos visada galite nueiti pas dėstytoją ir konsultuotis, aptarinėti, diskutuoti ir t.t. Jei studijuoji ir gali sau leisti būti bedarbe knygų graužike, valio, puiku tau, bet ne visi studentai gali sėdėti ant tėvų sprando, todėl darbas ir laikas yra labai svarbu“.
1) Nepaminėjau smulkmenos, kad be studijų turiu ir darbą (darbe praleidžiu maždaug 30 valandų per savaitę);
2) Po paskaitos dėstytojai turi irgi ką veikti;
3) Tėvams ant sprando iš esmės nebesėdžiu jau penkis metus;
4) Galiausiai suprantu, kad, na, ne visi gali ir dirbti, ir mokytis tiek, kiek priklauso (darbas ir studijos man „suvalgo“ apie 60 valandų per savaitę), bet tada rinkitės - ar darbo santykiai darbo rinkoje, ar studijos? Dažniausiai, kai žmogus bando suderinti dvi veiklas (darbą ir studijas), jis nė vienos nepadaro gerai (dėl laiko stokos ar dar dėl ko).
Įžvelgiu dar ir kitą problemą - žmonės dažnai nežino, ką nori studijuoti. Renkasi tai, kas populiaru ar madinga, rečiau - kas perspektyvu, o itin retai - tai kas perspektyvu ir įdomu. Dar nedidelė žmonių grupė - tie, kurie renkasi tai, kas jiems iš tikrųjų įdomu (nežiūri, kad galbūt tai nėra perspektyvu).
Šiaip smagu matyti, kad bent jau komentaruose yra žmonių, kurie galvoja panašiai kaip aš. Tikrai pritariu ir tiems, kurie pasakė, kad užsienyje tikrai nėra lengva, kad dėl studentautojų tas aukštojo mokslo diplomas yra gana nuvertėjęs, kad universitetas siūlo patogias sąlygas įgyti žinių, bet jei jų pats žmogus nenori – universitetas su švirkštu nesuleis jų, su šaukštu neįkrės, mikroschemos nesumontuos. Tai pat universitetas - tai ne humoro vakaras, pokalbiai prie arbatos ar kavos puodelio. Tai darbas. Nemanau, kad žmonės skundžiasi, kad darbe žmonės kalba neįdomiai ar dar kaip nors.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!