Prisipažinsiu, iki galo neperskaičiau apsauginio parašytos nuomonės, nes ten tas pats per tą patį... Vyruk, tai, kad dirbi paprastą, mažai apmokamą ir nekvalifikuotą darbą, neturi automobilio ir t.t. apie tave pasako ne tai, kad neturi pinigų, bet atspindi tavo charakterio savybes.

T.y., parodo, kad nesi veržlus, neturi ambicijų, nesi išsikėlęs aiškių gyvenimo tikslų ir jų nesieki, nori tik šeimą sukurti... O kokie tavo asmeniniai, tavo kaip vieno asmens tikslai? Atmink, kad meilė yra labai trapi. Tu gali įsimylėti, sutikti antrąją pusę, viskas gražu ir tobula kaip ir svajojai, bet anksčiau ar vėliau visa tai baigsis.

Bet kokia meilė baigiasi skyrybomis. Arba vienas iš dviejų pamilsta kitą ir išeina, arba išduoda su kitu ar net kitais, o antra pusė to netoleruoja ir pati išeina, arba vienas iš dviejų miršta. Ir kas tada? Tu lieki vienas. Meilė labai trapi. Amžinai ji gali egzistuoti tik širdyje, o gyvenime, realybėje, gali ja labai greitai prarasti.

Aš irgi buvau naivi, tikėjau tobula meile, gražia šeima, ištikimybe paremtais santykiais, atsidavimu vienas kitam, sekmadieninių mišių lankymu bent retkarčiais, dviem ar trim vaikais ir t.t. Bet kai man „pasipiršęs vyras mirė“ arba „dingo“ (nes buvo „vedęs“...), širdis taip sudužo!

Va, kaip tik šiandien jau metai praėjo nuo tos tragedijos mano gyvenime, kuri viską apvertė neatpažįstamai. Per tą laiką aš supratau, kad bet kokiu atveju – ar esi vienas, ar turi savo svajonių antrą pusę – tu privalai turėti save.

Negali visiškai savęs atiduoti kitam žmogui, nes jo netekęs, netenki ir savęs, kas tave sužlugdys galutinai. O kaip sakiau, netektis yra neišvengiama. Jei ne išdavystė, išėjimas, skyrybos, tai mirtis. Bet kokiu atveju meilė baigsis išsiskyrimu. Tai neišvengiama. Žiauri tiesa, bet tai yra tiesa. Tokia jau ta trapi žmogaus realybė ir egzistencija.

Ką reikia daryti? Mylėti save. Auginti save. Tobulinti. Kurk savo tikslus, ambicijas, svajones, ir svarbiausia, siek viso to! Svajok, koks tu norėtum bėgti, o ne kokia turėtų būti tavo antra pusė. Ieškok savęs, o ne antrosios pusės.

Jeigu manai, kad aš čia sapalioju nesąmones ir esi jau toks, apie kokį svajoji, kad viskas tavo gyvenime dabar tobula, išskyrus tai, kad nėra mylimosios, tada pasakysiu taip. Žiūrėk į tokią, koks esi pats.

Jeigu dirbi apsauginiu parduotuvėje, tai ir ieškok savo antros pusės prie kasos, salėje dėliojant prekes, o ne internete, kur greičiausiai parašai kokiai vadybininkei, seksualiai sekretorei ir pan. Jeigu nevairuoji automobilio, tai ir kalbink merginas troleibuse/autobuse, o ne internete, kur galbūt ji jau pati vairuoja mažai naudotą automobilį. Ieškok kirvio, kuris atitinka kotą. O jeigu nenori tokios, koks esi pats, ir žiūri į geresnes merginas, nori tokią turėti, tada nesiskųsk, kokios jos materialistės. Tau tiesiog teks truputėlį pavargti ir palypėti gyvenime keliais laipteliais. Turbūt ne veltui yra sakoma – „kilti karjeros laiptais“. Man su tuo asocijuojasi ir visas gyvenimas – nuolat laipioji laiptais. Tai pakyli, tai nusileidi. Taigi, ir visuomenė suskirstyta ne į vargetas ir turčius, kiekvienas esame ant tokio laiptelio, ant kurio atsistojome patys. Kai žiūri tik į savo asmeninius laiptus, viskas gerai. Esi vienas ir tau nesvarbu, ant kurio laipto šiuo metu stovi, nes esi pavargęs, o gal tiesiog šiaip tingi lipti aukščiau, tad sustoji ir ilsiesi, nes juk niekas tavęs nemato, visai patogu ilsėtis. Bet kai žiūri į save iš visuomenės perspektyvos, kai pamatai ir kitų laiptus, žinai, kad vieni stovi aukščiau, kiti žemiau. Tada įžvelgi ir savo vietą.

Ant apatinių laiptų daugiausiai žmonių, nes mes visada tingime, ir kylant aukščiau, mūsų kiekis vis mažėja, nes, savaime suprantama, ne kiekvienas turi jėgų ir ištvermės, savikontrolės ir t.t. įkopti į Everestą. Tad kuo žemiau esi, tuo didesnė tikimybė sutikti savo antrą pusę (kai ieškai tokio paties). Nugaroje mes neturime akių, tad nematome tų, kas stovi už mūsų. Labai dažnai nesidairome aplinkui ir tik žiūrime į priekį, vadinasi, matome tik tuos ir tas, kurie yra aukščiau nei mes, bet jie nemato mūsų, nes jie taip pat, kaip ir mes, neturi akių nugaroje.Taigi, jei nori užkariauti merginos, kuri yra ant aukštesnio laiptelio, širdį, turi paprakaituoti ir palypėti tuos kelis ar keliolika laiptų ir atsistoti greta jos.

Aš šiuo metu irgi esu vieniša. Taip, aš irgi važinėju viešuoju transportu, nes dar studijuoju ir nedirbu visu ar net keliais etatais. Taip, aš irgi esu dvasiškai ir psichologiškai subrendusi. Visada padedu kitiems. Neskirstau žmonių į kostiumuotus ir vargetas, o vienodai mandagiai padedu visiems, kam to reikia. Tad prie manęs prieina ir viduje tušti vyrai su pilnomis piniginėmis, ir paprasta močiutė. Nors ir tądien neatrodau kaip paprasta studentė, man nėra skirtumo, jei pamatau, kad kažkam reikia pagalbos, man nesunku pasilenkti ir ištiesti ranką. Tik pastebiu, kad kai esu apsirengusi kasdieniškai, paprastai tavęs nei per perėjas nori praleisti, nei kas į tave kreipia dėmesį, nes atrodai lyg stovėtum ant žemesnės pakopos. O kai apsirengi elegantiškai it verslo moteris, prabangūs automobiliai noriai tave praleidžia, einant šaligatviu vyrai laksto iš paskos, o tų pačių prabangių automobilių vairuotojai tik pravažiuoja atsisukę ir greičiausiai gailėdamiesi, kad šiuo metu negali sustoti. Ir taip, tai yra realybė – niekas nevertina tavo vidaus.

Gatvėje padedant silpnesniam, kai pats atrodai paprastas, niekas nekreipia dėmesio. O kai atrodai geriau apsirengusi ir lygiai taip pat padedi silpnesniam, tai visi aplinkui stebisi, ypač tie vyrai iš prabangių mašinų. Šiuo metu aš vis dar naiviai siekiu savo karjeros aukštumų, ir taip, noriu daug uždirbti. Dėl to jau esu paaukojusi sveikatą ir dabar bandau laviruoti tarp vertybių, fizinės ir dvasinės gerovės siekimo, kad bent kažkokia pusiausvyra gautųsi.

Pinigai suteikia laisvę: gali rengtis kaip nori, tavęs nemenkins aukščiau esantys, tie sėkmingi ir daug uždirbantys vyrai, bet ar tu nemenkinsi ir padėsi tiems, kas yra už tavęs, priklauso tik nuo tavęs. Vienas iš mano tikslų ir yra išsaugoti šį paprastumą kitų atžvilgiu ir padėti kitiems nepriklausomai nuo to, kiek pinigų aš turiu. Pinigai ir karjera suteikia ne tik statusą visuomenėje ir sukuria požiūrį į tave, bet ir duoda asmeninę laisvę padėti kitiems tiek, kiek nori, o ne kiek gali. Leidžia keliauti, dovanoti ir stebinti artimuosius, galų gale nesukti galvos, kaip susimokėti komunalinius mokesčius ir tokiu būdu tausoti savo nervus nepatiriant streso.

Labai sunku siekti daugiau. Ir lipant vis aukščiau, atrodo, kad pakopos vis aukštėja ir aukštėja, o leistis žemyn daug lengviau, gali net pasibėgėdamas šuoliuoti. Bet aš vis dar lipu. Kai labai sunku, sustoju, pailsiu. Apsidairau aplinkui. Nenoriu studento, važinėjančio su viešuoju transportu, o ir šiaip bendraamžiai ir keliais metais vyresni vaikinukai man dar atrodo nesubrendę ir netinkami į antras puses. Nesijausčiau už jų kaip už mūro sienos, ko labai noriu. Tad geriau būti vienai, auginti save ir lipti tais varginančiais laiptais, tiek asmeniniais, tiek visuomeniniais, ir galiausiai atsistoti šalia to, kurio noriu, kuris dabar galbūt yra priekyje manęs. Sėkmės ir tau!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.

Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: