Parašyti paskatino jaunos teisininkės straipsnis, kur ji aprašo, kaip išgyvena už 1000 litų „į rankas“. Nežinau, kas labiau mane nuliūdino – ar tai, kad ji turi tą patį išsilavinimą kaip aš, ar tai, kad neabejoju, kad tokių panašiai gyvenančių kaip ji yra ir daug daugiau.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kai būnu Lietuvoje, vis susidaro įspūdis, kad gyventi blogai yra „visuomenės priimta norma“ ir jei gyveni blogai, tai, vadinasi, tau viskas gerai.

Netgi buvo tokia akimirka, kai visaip kaip ėmiau gintis ir įtikinėti, kad gyvenu blogai. Visa laimė, kad tas mintis sugavau už keteros ir spėjau jas išanalizuoti. Tai gal dar ne viskas prarasta? Tai buvo praėjusią vasarą, dar per atostogas studijų metu. Tiesiog įsiminė šis įvykis, nes sukėlė man nemažai minčių.

Nusileidusi Kauno oro uoste ir laukdama tarpmiestinio autobuso „Kaunas-Vilnius“, suskaičiavau savo paskutinius turėtus grynuosius litus, nes kelionių pirmyn-atgal į Lietuvą metu valiutų keitimas tapo tokiu įgrisusiu dalyku, kad stengiuosi visur atsiskaityti kortele (taip, aš jau seniai laukiu 2015 metų, kai pagaliau įves eurą). Taigi, sukrapščiusi paskutinius metalinius litus, kurių turėjau lygiai dešimt su keliais centais, tikėdamasi, kad tarpmiestinio autobuso bilieto kaina neišaugo, šokau į eilę prie atvažiavusio autobuso.

Jeigu kaina būtų išaugusi, apmąsčiau galimybę autobuso keleivių paprašyti iškeisti kelis eurus, kurių tuo metu turėjau daugiau nei litų, į dar vis mūsų esamą nacionalinę valiutą. Vairuotojas buvo vienas iš tų įdomesnių ir kalbančiųjų tipų. Pasakius, kad man į Vilnių ir už studentišką kainą, bei parodžius pažymėjimą, vairuotojas nusistebėjo: „Va matai kaip čia gerai studentė gyvena – už pusę kainos važinėja!“

Tada, matyt, mano galvoje įvyko trumpas sujungimas, nes aš prieš kelias minutes paskutinius centus krapščiau, o čia, matai, viename sakinyje išgirdau žodžius „studentas“ ir „gerai gyvena“. Tai reiškia, kad mane, tokią vargšę studentę, išvadino gerai gyvenančia! Kaip jis drįsta taip, toks mandruolis! Aš išmekenau kažką panašaus į tai, kad, na, netiesa, va, pigesnius bilietus tenka pirkti, taigi, blogai studentai gyvena.

Galiausiai gavusi tą nelaimingą perpus pigesnį bilietą, kuriam, visa laimė, užteko dešimties litų, nusigrūdau į autobuso galą ir pradėjau mąstyti: o kodėl aš turiu įtikinėti, kad blogai gyvenu? Juk iš tikro yra priešingai. Savo gyvenimu esu patenkinta, o štai, kalbant apie šioje situacijoje aktualią transporto kainą, tai ir vasarą galima perpus pigiau studentiškai tarpmiestiniu bei miesto transportu važinėti, nesvarbu, kad vasaros atostogos, nesvarbu, kad ne mokslo metai. To negalėčiau pasakyti apie kokią nors Vokietiją, kur studento pažymėjimas galioja tik mokslų semestro metu.

Kaip čia yra, kad visuomenėje pripažįstami ir vertinami tik tie, kurie skundžiasi, kad gyvena blogai? Juk jau ketvirtį amžiaus gyvename ne sovietinėje visuomenėje, kurioje visi, kurie bent kiek geresnį gerbūvį susikurdavo, būdavo išvadinami nusikaltėliais, jiems būdavo nuimamas skalpas ir gana greitai jie būdavo sulyginami jei ne su žeme, tai bent su visais kitais draugais darbininkais. O aš tai juk gimiau ir užaugau jau laisvoje Lietuvoje.

Sovietinių laikų nemačiau, tik apie juos girdėjau, bet, matyt, kaip reikiant tą nuotaiką ir nusistatymą jaučiau iš aplinkos. To ir užteko, kad tai persismelkė iki pat kaulo smegenų. Kiek mes dar galime jausti tą „Eastern European“ (rytų europiečių – DELFI) nepilnavertiškumo kompleksą ir norėti gyventi blogai?

Taip, sakau „norėti“. Nes manau, kad jeigu tikrai nori, gali daug ką pakeisti. O tie, kurie susitaiko su esama bloga situacija, mano nuomone, tiesiog nori gyventi blogai. Jeigu ko nors nori, tai turi paprašyti ar pareikalauti, sugalvoti tinkamą kelią tikslui pasiekti – vadinkim kaip norim, esmė lieka ta pati. Niekas iš paskos kaip kokia močiutė su bulvių košės pakabintu šaukštu nevaikščios ir neklausinės: „Vaikeli, gal dar?“. Na, suaukime pagaliau gal? Išmokime pareikalauti to, ko mums reikia. Nes jei sėdėsime taip savo sėdimąsias suspaudę, tai niekas niekada atlyginimo nepakels.

Aš jau nekalbu apie minimalų atlyginimą, kurio paskirtis yra minimalus išgyvenimas, o ne kaip Lietuvoje įprasta galvoti „normalus tradicinis ir visiems mokamas atlyginimas“. Nejuokaukit, aš net neįsivaizduoju, kiek ilgai sostinėje galima ištempti su 1000 litų (o po naujųjų – už maždaug 300 eurų). Jeigu gyvenama kokiame kaime, valgome savo morkas ir bulves, tai gal ir įmanoma, aš nežinau, kaime negyvenu. Aš kalbu apskritai apie savo būtinų poreikių patenkinimą ir reikiamo dydžio atlyginimą, kad ir kaip naiviai tai skambėtų.

Apsidairykime ir pamatysime, kad tie, kurie nuolat prašo, beveik visada ir gauna tai, ko jiems reikia. Vienaip ar kitaip pasiekia savo tikslą, nesvarbu, kokioje srityje. Pastarosiomis dienomis man būnant Berlyne gana įkyriai akis bado traukinių mašinistų streikai. Streikas oficialus ir visi gyventojai informuoti, kad nuo ketvirtadienio iki pirmadienio 4 val. ryto traukiniai nevažiuos. Ir visi tai žino, ir visiems, oi, kaip nepatogu: spūstys visame mieste, autobusai, tramvajai ir metro perpildyti. Bet profsąjunga, surengdama tokį streiką jau trečią kartą per mėnesį, manau, pasieks savo.

Galima prisiminti ir vasarą beveik dvi savaites trukusį Prancūzijos geležinkeliečių streiką. Na, žinoma, ką čia aš lyginu – vieną labiausiai streikuoti linkusių valstybių Prancūziją ar ekonomiškai stiprią Vokietiją su „užsispaudusia“ Lietuva. Bet juk visada galima iš didesnių ir daugiau pasiekusių pasimokyti.

Norėčiau kalbėti ne tik apie materialinę gerovę, kurią kuriame sau patys. Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad savo blogu nusiteikimu pradėdami dieną, mes jau pasmerkiame ją tapti bloga. Nes dažnai būna taip, kad ko nori, tą ir gauni. Bet šįkart pakaks apie materialinį gerbūvį, nebenagrinėsiu kitų temų. Ar tikrai mes norime gyventi blogai? Kiek gi galima skųstis ir inkšti? Ar mes bijome gyventi gerai?

Man atrodo, kad Andriaus Užkalnio (gal jis nesupyks, kad čia panaudojau jo vardą, jau tapusį „brand'u“) pasisakymuose vyraujanti mintis „duskit inkščiantys vargoliai“ yra taikli tiesos strėlė. Aš jokiu būdu nesakau, kad lengva susirasti norimą darbą, ar paprasta suderinti darbą su mokslais, ar tuo labiau suderinti karjerą su šeima. Tai žinoma, kad sunku. Bet įmanoma.

Juk visada galime tuoj pat imti vadžias į rankas. Stengtis ir pakeisti tai, kas mums nepatinka ir trukdo. Pareikalauti, paprašyti, susitarti. Esmė yra tai, ko mes norime. Ir nereikia tų juokingų komentarų, kad aš va, mergelė studentė, gyvenu iš tėvų kišenės, tai lengva man čia rašinėti. Gyvenu iš savo kišenės. Tai gal jau nustokime pagaliau norėti gyventi blogai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija. Dalinkite mintimis, ką veikiate užsienyje – studijuojate, dirbate? Pasidalinkite, ar tikrai išgyvenimui išleidžiate daugiau nei Lietuvoje, kaip užsidirbate.

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Telia“ aptarnavimo kokybė klientą išmušė iš vėžių: man tai nesuvokiama (140)

Norėjau pranešti apie situaciją, su kuria teko susidurti naudojantis „ Telia “, vienos iš...

Nebūkime tipiniai rytų europiečiai – Vilniuje ir Kaune ne viskas taip blogai (26)

Vasara už lango ir širdis džiaugiasi. Nesidžiaugia tik miestiečiai, kurie kartkartėmis papuola...

Dvigubos pilietybės klausimas: kodėl diskutuojama su seimūnais, o ne eiliniais piliečiais? (44)

Norėtųsi reaguoti į Seimo nario Kęstučio Masiulio pamąstymus dvigubos pilietybės linkme,...

Sunku pamiršti vienos nakties nuotykį – jaučiasi save suteršusi (159)

Nors ir sakoma, kad neverta galėtis to, kas padaryta, nes nieko nesugrąžinsi ir nepakeisi, aš jau...

Medaus mėnuo sugadintas: patikros punkte pavogė asmens dokumentą (22)

Norisi visus įspėti, kad netektų taip skaudžiai pasimokyti. Pirmadienį, apie 13.30 val., Vilniaus...

Top naujienos

Kelionė po Rusiją pilna stebuklų: kainos baisios, o svajonių alga – 400 eurų (146)

Ne tik Lietuvoje gyventojai skundžiasi aukštomis kainomis. Rusijoje, Sankt Peterburge, sutikti...

Po pasaulį keliaujantis lenkas nišą rado Palangoje: kviečia paragauti „Trdelnikų“ (16)

„Buvau Rusijoje, Baltarusijoje, Italijoje, visose Baltijos šalyse, Ukrainoje, Austrijoje,...

Orai: savaitgalį – puikus oras, o vienai dienai atplūs tikras karštis (10)

Šeštadienį Lietuva pateks į mažo gradiento žemesnio atmosferos slėgio lauką.

Kraupiausios visų laikų profesijos: net skaitant šiurpsta oda (42)

Tie, kurie dabar dūsauja prisimindami senus gerus laikus, kai „moterys buvo skaisčios, žodis...

Gyvena iš 150 eurų pensijos ir vis tiek laimingi (332)

Ar įmanoma būti laimingam, jei gauni 150 eurų pensijos, gyveni vienkiemyje, neturi mašinos, o į...

Milijardierių problemos: trys absurdiškos situacijos (8)

Net ir patys turtingiausi turi problemų ir suka galvą, kaip jas išspręsti. Tiesa, jos drastiškai...

Susiruošusiems apsipirkti į Lenkiją - puikios naujienos: tokių mažų kainų jau seniai nebuvo (327)

Šią savaitę apsipirkti į Lenkiją atkeliavusių lietuvių laukė malonus netikėtumas –...

Sostinėje – skaudi nelaimė: motociklui atsitrenkus į dviratininką sužaloti du žmonės, vienas žuvo papildyta 22.35 (100)

Sostinės policija praneša, kad Vilniuje, Jauronių gatvėje, įvyko dviratininko žūtimi...

Užkandžiavimas prieš miegą: dėl papildomų kilogramų mažiausiai baiminkitės, gresia baisesnis pavojus (6)

Užkandžiaujate prieš miegą ar esate vėlyvų vakarienių mėgėjas? Pasirodo, tokie mitybos...

Motiejūnas: apie sudėtingas įžaidėjo paieškas, derybas su „Rockets“ bei baimę dėl White'o (10)

Kauno „Žalgiris“ yra per žingsnį nuo komplektacijos pabaigos artėjančiam sezonui, o iki...