Visa tai visuomenėje sukėlė karštas reakcijas: vieni piktinosi universitetų dėstytojų ir administracijų elgesiu, kiti šaipėsi iš studentų, norinčių turėti galimybę vertinti savo dėstytojų darbą, treti kaltino Švietimo ir mokslo ministeriją neveiksnumu. Tarp visų šitų nuomonių ir priekaištų pasigesti galima turbūt tik vieno – konkretumo.
Visi vienbalsiai pripažįsta, kad sistema yra pasenusi, netinkama, kad reikia realių pokyčių, tačiau konkrečių planų ir pasiūlymų – mažai. Taigi, kas konkrečiai turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad aukštasis mokslas taptų kokybiškesnis?
1. Požiūris į aukštąjį mokslą. Atrodo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje buvo paskleistas gandas, kad Konstitucija yra įteisinusi privalomą mokslą ne iki 16, o iki 22 metų. Universiteto ar kolegijos baigimą dauguma jaunų žmonių laiko būtinybe, ir jiems net nesvarbu, kokiomis priemonėmis jie tai padaro. O juk siekti išsilavinimo, kaip ir imtis bet kokios kitos veiklos gyvenime, turėtų būti sąmoningas sprendimas, priimamas žinant, kad to tikrai reikia, o ne todėl, kad nesinori vienam likti savo gimtajame kaime, kai visi draugai išvyksta studijuoti į sostinę.
Į universitetus turėtų rinktis tik rimtai mokytis nusiteikę žmonės, o ne bet kas, kam 4 metai bakalauro studijų atrodo kaip puiki proga susipažinti su visais klubais 50 kilometrų spindulių ir norintys dar bent šiek tiek ilgiau pagyventi iš tėvų kišenės. Žinoma, nukentėtų smulkiosios aukštosios mokyklos – reikiamo studentų skaičiaus jos turbūt nebesurinktų ir būtų priverstos užsidaryti. Bet Lietuvoje šiuo metu veikia 22 universitetai ir 23 kolegijos, taigi, jei kelių ar net keliolikos aukštojo mokslo įstaigų (greičiausiai tų, kurios aršiausiai nusiteikusios prieš minimalų stojamąjį balą) užsidarymas ir paveiktų Lietuvos švietimo sistemą, tai tik į gerą;
2. Požiūris į studentus. Nors ne visi studentai šalies aukštosiose mokyklose yra idealiai motyvuoti ir pilni entuziazmo, dalies visuomenės požiūriu studentai apskritai yra amebos be jokio kritinio mąstymo. Buvusiam Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui feisbuke parašius, kad studentai turi vertinti dėstytojų kompetenciją ir jų vertinimas net turi turėti įtakos dėstytojų atlyginimams (beje, interneto išminčiai – „turėti įtakos“ nereiškia „absoliučiai ir vienareikšmiškai nulemti“), tuoj pat pasipylė prognozės, kad studentai į bankrotą nuvestų „kirvius“, tie dėstytojai, kurie rašytų gerus įvertinimus ir visiškai nespaustų, būtų laikomi geriausiais, ir apskritai visi aukštojo mokslo standartai galėtų būti pamiršti, nes studentai, suprask, yra veltėdžiai ir nenori nieko, o ypač studijuoti.
Man labai pasisekė, kad fakultete, kuriame mokausi, dėstytojus turime galimybę vertinti kiekvieną pusmetį – tiek jų kompetenciją, tiek atmosferą paskaitų metų, ir net jų pateikiamos literatūros kokybę (na, taip, tai kiek problematiška daryti pirmame kurse, bet žinote, kokią nuostabią išeitį randa kai kurie dėstytojai? Jie mums paaiškina, kodėl naudosis viena ar kita knyga! Ir mes suprantame jų argumentus! Kas būtų galėjęs pagalvoti). Kiek žinau, įtakos dėstytojų algoms tai neturi, bet už gaunamus nusiskundimus dėstytojai vėliau turi atsakyti universiteto administracijai.
Galite juoktis, kad dėstytojai susėdę turbūt tik pasijuokia iš studentų skundų. Gal ir pasijuokia, aš nežinau. Bet neišspręstų problemų fakultete yra mažai, o studentai visada jaučiasi išklausyti. Ar kažkas trukdo tokią sistemą įvesti, pavyzdžiui, LMTA? Ar mums labiau priimtina apie tokius dalykus kalbėti po tragiškų mirčių, nes po kiekvieno pusmečio tai padaryti būtų per sunku? Taip pat nereikia galvoti, kad studentai nevertina „kirvių“. Iš tikrųjų tai turbūt vieninteliai dėstytojai, apie kuriuos ryškių prisiminimų lieka dar daug daug metų po studijų baigimo. Ir atskirti „kirvį“, kuris yra griežtas vien vardan griežtumo ar kažkokių asmeninių motyvų, ir „kirvį“, kuris reikalauja daug, nes pats įdeda daug darbo ir energijos į studentų mokymą, geba dauguma studentų (o tie, kurie negeba, turbūt yra problemos, aptartos pirmame punkte, dalis). Ir nesu girdėjusi, kad kažkas nemėgtų dėstytojo, nes jis per daug gerai dirba ar yra per daug puikus savo srities specialistas. Ir jei kažkas iš G. Steponavičiaus idėjos kritikuotuojų yra girdėjęs tokius žodžius iš studentų lūpų, būtų labai įdomu apie tai išgirsti.
3. Studentų požiūris. Keista, kai studentai į universitetą ar kolegiją eina kaip į mokyklą. Kai jie negalvodami seka universiteto sudaryta studijų programą, šventai priima kiekvieną dėstytojo žodį kaip neginčijamą tiesą, nebando nei kelti į viešumą, nei spręsti jiems studijų proceso metu kylančių problemų...
Universitetai pirmiausia turi dirbti ne verslui ar valstybei, o studentams, tačiau pastarieji, atrodo, pamiršo, kad jie iš esmės yra visų universiteto darbuotojų darbdaviai. „Ai, pasėdėsiu keturis metus, vis tiek nemokamai.“ Aha, nemokamai. Pabandyk neišlaikyt poros egzaminų, tada visos iliuzijos apie nemokamą mokslą dings. Čia jei esi pakankamai laimingas ir nesimokai kokio Gaminio ir aplinkos dizaino specialybės, kur studentai kiekvieną semestrą sukiša šimtus eurų į savo darbus.
Ir kas liks kaltas, jei studentui nepasiseks ir jis kažko neišlaikys? Blogi dėstytojai, kurie per paskaitas skaitė laikraščius? Pasenęs ir niekam neįdomus dalykas, kurį jam teko mokytis? Ne, liks kaltas pats studentas, nes nepranešė apie blogą dėstytoją, nesusidarė individualaus studijų plano ir visaip kitaip vengė atsakomybės už savo paties studijas (aišku, jei neišlaikė todėl, kad nesimokė, kaltas taip pat studentas, bet dabar kalba eina apie motyvuotus ir tikslingai išsilavinimo siekiančius žmones).
Studentai neturi numesti aukštajai mokyklai kelių tūkstančių eurų (nesvarbu, ar grynais, ar valstybinio krepšelio pavidalu) ir tikėtis, kad ji duos tiksliai tai, ko kiekvienam studentui individualiai reikia – universitetas ar kolegija, kaip ir bet koks darbuotojas, nueis paprasčiausiu keliu ir duos tai, ką jis lengviausiai gali duoti. Ir tai nebūtinai bus blogai, bet studentų teisė ir pareiga yra reikalauti aukščiausios dėstymo kokybės, didžiausio studijų lankstumo ir bet ko kitko, ką aukštosios mokyklos turi potencialo suteikti.
4. Aukštųjų mokyklų požiūris. Čia galima pasakyti tik tiek – prastoms aukštosioms mokykloms reikia prastų studentų. Jei universiteto dėstytojas toleruoja studentą, atsiunčiantį ne savo darbą ir už jį net parašo penketą, kadangi studentas prisipažįsta, kad darbas tikrai ne jo, ką tai sako apie patį universitetą? Jis prastas. Jis turi prastus dėstytojus, prastus studentus, taigi ir pats savaime yra prastas, o taip pat prastas yra ir jo diplomas.
Kol universitetams rūpės tik priimti kuo daugiau studentų ir pasistatyti kuo daugiau „mokslo, studijų ir verslo“ slėnių, o ne tai, kad visi aplink juokiasi iš ten studijuojančiųjų, tol nebent žodis „verslas“ tų slėnių pavadinimuose galės būti rašomas be kabučių. Aukštąją mokyklą baigę žmonės yra tai, kas reprezentuoja tą įstaigą visuomenėje.
Kurk kokias tik nori reklamas, protingesnis potencialus studentas vis tiek pasižiūrės, ką nuveikę tavo absolventai. Ir idealiame pasaulyje kiekvienas universitetas ir kolegija kasmet turėtų turėti absolventų, kuriuos tokiems potencialiems studentams galėtų parodyti, ir, dar svarbiau, neturėti tokių, kuriuos parodyti bijotų. Bet ar taip yra visur? Žinoma, vienas rašinėlis DELFI nieko nepakeis. O ir neturėtų. Sistemą reikia keisti iš vidaus, ir jei bent vieną mūsų aukštojo mokslo sistemos vidaus atstovą šie keturi punktai privers susimąstyti, tikslas bus pasiektas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate atsidūrę panašioje situacijoje? Norite išsakyti patarimus ar savo patirtį? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: