Kai dėstytoja abejingai, nepakeldama akių sumurmėjusi savo dalyko užduotis, per egzaminą tikisi, kad mokėsi daugiau negu ji, su giliu liūdesiu prisimeni mielus gimnazijos mokytojus, kurie aiškindavo pamoką tol, kol ir nesistengdamas išmokdavai. Jie visada leisdavo pasiteisinti, kodėl neišmokai, o stebuklingas žodis „Nesupratau“ visada išvaduodavo nuo bausmės ar dvejeto visada. Dėkoju jiems už kantrybę.
Kai savo kuratorę pamačiau rugsėjo 1-ąją, padovanojau jai gėlių. Nuo tos dienos taip ir neteko daugiau su ja bendrauti. Kaip čia neprisiminsi savo auklėtojos, kuri žinojo apie mane daugiau negu aš pats, ir nuolat jaučiau jos rūpestį ir globą. Gal ne visiems taip pasisekė, bet mus auklėtoja tikrai mylėjo. Kiek daug gali padėti, paaiškinti žmogus, tarpininkas tarp vaikų ir suaugusių, antra mama.
Žinoma, labai bijojome dvyliktos klasės egzaminų. Ilgai kalbėdavomės su bendraklasiais, kaip jausimės, kai teks parodyti savo žinias, kokie būsime laimingi, kai jie baigsis. Dabar jau pikta skaitant abiturientų verkšlenimus apie sunkumus laikant patikras. Bet juk tai – tik keturi ar penki egzaminai, net vieno iš jų neišlaikęs gali perlaikyti mokyklinį ir gauti brandos atestatą. O universitete iš viso laukia apie penkiasdešimt egzaminų ir įskaitų. Norėdamas pasiruošti kiekvienai iš jų, turi perskaityti vidutiniškai penkiasdešimt knygų. Ir su Damoklo kardu stovi tau už nugaros žodis „Mokamas mokslas“, o tai dar labiau didina įtampą.
Gal aš ir mano bendraamžiai – tinginiai ir infantilai? Galbūt, bet juk negalima šiltnaminio agurkėlio nešti vėjuotą ir labai šaltą dieną į lauką ir tikėtis, kad jis žaliuos toliau. Reikia grūdinti mus dar mokykloje arba dar palepinti bent pirmame kurse. Kam tie jaunystės pražudyti metai, stresas, sukeliantis ligas, ir nelaimingas, piktas, pavargęs pirmakursis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!