Pirmąjį (pievelė tarp Geležinio Vilko, A.Goštauto ir Gynėjų) įprastiems nomenklatūriniams tikslams paaukojo Seimo kanceliarija, joje norinti pastatyti viešbutį savo darbuotojams.

Toks merkantilinis ir gudrus ketinimas (slaptas, beje) prieštarauja jau keletą metų specialistų rengiamam detaliajam miesto planui, pagal kurį ši teritorija geriausiai tinkanti kultūriniams poreikiams, reprezentatyviam koncertinių ir teatro salių kompleksui. Jame galėtų vykti galybė renginių, kuriuos lankytų šimtai tūkstančių žiūrovų iš sostinės, iš visos Lietuvos bei svečiai iš kitų kraštų (Vilnius juk kultūros sostinė 2009-aisiais!).

Vietoje tokio muziejaus socialbiurokratai statys mirusį pastatą keliems šimtams autoritetą praradusių entuziastų, kurie naudos butus būtiems ir nebūtiems dalykams (gal seimūnams būtų geriau žvalgytis į Lukiškių rūmus? ten vietoje kalėjimo neužilgo galėtų įsikurti jų bendrabutis).

Sprendimas taip išnaudoti savo kiemą geriausiai parodo valdininkišką savimonę, kuri suinteresuota kontroliuoti ne tik mūsų mokesčius, bet ir aplinką, žemę, poilsį. Pastarasis skirtas ne paprastiems mirtingiesiems ir netgi ne kultūriniuose renginiuose. Taigi, gyvename laikais, kada kiekvienas dar svajoja apie savo dviratį, nuosavą volksvageną, butuką arba valdžios piramidės kaladėles. Bendruomenė vis dar lieka politinių akiračių nuošalėje.

Nuošalėje ji liko ir žvėriškai griaunant uždarąjį plaukimo baseiną Rinktinės ir Žvejų gatvių kampe. Šis architektūriškai nemenkavertis statinys buvo uždengtas tvora su grėsmingais užrašais „Atsargiai“ ir užmuštas ekskavatoriaus žnyplėmis į nugarą. Istorinis neoklasicistinio stiliaus namas buvo statytas vokiečių belaisvių ir kartu su Žalgirio stadionu bei kitais statiniais tapo neprilygstamu paminklu totalitarinei epochai, savo architektonika panašiu į Miuncheno prieškarinius kompleksus.

Taigi be visuomenės dėmesio buvo nušluota ištisos epochos palikimo dalis, kuriai laiku kažkas nesuteikė istorinio paminklo reikšmės, neįtraukė į turistines brošiūras ir, svarbiausiai, nesutvarkė, nerenovavo jo fasado, stogo, prieangio.

O juk buvo galima (ten treniravosi mūsų olimpiečiai bei daugybė tūkstančių tėvų ir vaikų, kuriems dabar skaudu skirtis su andai didingais ir jaukiais baltaisiais rūmais) jame įrengti ką nors reikšminga Vilniaus istorijos atminimui. Tai galėjo būti Delfinariumas, Knygos Namai, Didysis Oskaro Koršunovo teatras, kuriame būtų rodomi įdomūs spektakliai, įsikurtų bohemiška dvasia, akademinis jaunimas, tabako dūmai retro stiliaus kavinėje.

Bet kuriuo atveju tai turėjo būti visuomeninės paskirties namai. O štai dabar šis sklypas Nr. 2 atiduotas (parduotas) nežinomai statybos kompanijai, kuri čia statys gyvenamąjį namą su uždarais (niekam neprieinamais) baseinais ir niekam neprieinama panorama. Brangiausioji panorama bus atiduota keliems turčiams, kelioms storoms piniginėms ir jas mylinčioms kekšėms ir tokiu būdu atimta iš miestiečių.

Pasirodo, jog mums nebesvarbūs nei istoriniai vėjai, kurie siautė prieš pusšimtį, nei dabartiniai, kurie nušvilpia gražiausiąją mylimo miesto dalį. Jau tapo įprasta, kad statybos derinamos be vilniečių žinios ir be jokių konkursų.

Vis dėlto norisi tikėti, kad Žvėryno ir Žirmūnų seniūnijos dar atras būdų apginti savuosius skverus ir išsaugos visuomeninę jų paskirtį. Kol kas apie tai galima paklausti kandidatų į Europarlamentą ir į Prezidentūrą. Ką jie mano apie visuomeninio gyvenimo prioritetus?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!