Lietuvė liko sužavėta statiniu. Tokio stiliaus Lietuvoje nėra. Iš pirmo žvilgsnio – viskas panašu, bet kartu – visai kas kita. Staiga Marytės veidas pasikeitė, jeigu ne vietos šventumas ir jos religingumas, pratrūktų pykčiu. Stovėjo prie kriptos su užrašu: „Čia ilsisi Seinų vyskupas Antoni Baranowski“. Jei ne lietuviškas vertimas apačioje, Marytė net nepažvelgtų į tą pusę. Taip, tai buvo tas pats Antanas Baranauskas, kuris parašė įžymųjį Anykščių šilelį, lietuvių literatūros klasiką. Marytė vos susilaikė nepratrūkusi.

Stasys jau lauke automobilyje.

– Kas atsitiko?

– Nieko

Stasys gerai pažinojo savo žmoną. Nebuvo prasmės klausinėti. Nekenčia tylos, tuoj pati papasakos.

– Žinai, lenkai iš mūsų pavogė Antaną Baranauską.
– Kaip, kada?

– Jis palaidotas Seinuose, kodėl ne Anykščių šilelyje?

– Nemanai, kad pats to norėjo? – ramiai ir iš tolo pradėjo Stasys.

– Nesvarbu, tai mūsų poetas. Užtenka, kad Mickevičių vadina lenku. Ir kodėl rašo Baranowski?

– Gal pats taip pasirašinėjo. Apskritai Lenkijos tada nebuvo, ši teritorija priklausė Rusijai.

Stasys mėgo žiūrėti „Discovery“, o ten neseniai rodė laidą apie Lenkijos padalinimą.

– Kaip taip?

– 123-ejus metus Lenkijos nebuvo žemėlapyje. Jos žemes pasidalijo Prūsija, Austrija ir Rusija. Faktiškai A. Baranauskas net negyveno Lenkijoje, nes mirė 1902 metais, o Lenkija nepriklausomybę atgavo 1918-aisiais.

Stasio atsakymas kiek apramino Marytę, nors buvo matyti, kad iki galo jos neįtikino.

– Pfff, pažiūrėk, kaip už mūsų pinigus savo kelius susiremontavo.

Stasys važiavo iš Seinų į Suvalkus ką tik suremontuotu keliu. Buvo ir pėsčiųjų takas, darbininkai valė nuo šaligatvio šiukšlės, po žiemos likusias žemes ir lapus. Buvo jaučiama, kad laukė patikrinimo.

„Įdomu, ar ji teisi, kad tai už mūsų pinigus, kuriuos paliekam Lenkijoje. Pas mus tokio vietinės reikšmės kelio remonto nesulauksi, – galvojo Stasys. – Turi kojas bučiuoti, jei skyles užlopys.“

– Tai europiniai pinigai.

Europiniai – irgi mūsų.

Į tokį argumentą Stasys per „Discovery“ atsakymo negirdėjo ir užsičiaupė. Įvažiavo į Suvalkus, o parvažiuojant pro šalį mirgėjo dvikalbės lenkų-lietuvių kalbomis užrašytos reklamos.

***

Stasys buvo pavargęs nuo to, kad jo valgiaraštis priklausė nuo akcijų supermarkete. Jis norėjo pagaliau rinktis savarankiškai. Norėjo būti nepriklausomu, ištrūkti iš diktato, norėjo rinktis, kaip renkasi televizijos kanalus.

Stasys žiūri visas televizijas, bet tiki tik viena. Pasirinkimas buvo labai sunkus – labai ilgai negalėjo nuspręsti. Žinojo tik viena – kažkuo tikėti reikia. O pasirinkti nebuvo lengvas. Gražus vaizdelis, blogai kalba apie mūsų valstybę; baisus vaizdelis, blogai kalba apie mūsų valstybę; TV iš Rytų kalba gražiai, bet apie praeitį; TV iš Vakarų išvis nežino, kur mes randamės. Jautiesi kaip pasaulio bamba – reikalingas tik tada, kai norisi pasikrapštyti. Stasys išsirinko, nes privalėjo išsirinkti.

„Po traukiniu žuvo 200 kg sverianti panda“ – perskaitė antraštę savo kiniškame „i'pade“. Kaip ir su televizija, Stasys skaitė visus portalus, bet tikėjo tik vienu.

„Krizės nėra, tai straipsnis ne iš verslo rubrikos“, – pagalvojo Stasys. Pamiršo, kur perskaitė. Į aplinkosauginį straipsnį irgi nepanašu, nes prašytų paremti ramias sąlygas pandų dauginimuisi. Politika? Greit rinkimai, bet mūsų zoologijos sode pandos dar nebuvo.

Stasys „pakibo“ ir visomis apsukomis dirbančios smegenys išdavė atsakymą: „Prisiperka keliu gaideliai supergreitų traukinių, laksto kaip pamišėliai, o po to paprastos pandos žūsta po ratais“. Stasys liko patenkintas atsakymu.

Stasys neieškojo tiesos, Stasys norėjo turėti savo nuomonę, net jei ja ir netikėjo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Gal buvote apsipirkti Lenkijoje? Kviečiame jus savo nuotraukomis ir įspūdžiais dalytis el.p. pilieciai@delfi.lt arba čia.