Žmonės linkę atsakomybę permesti kitiems. Nenoriu skambėti negatyviai, bet taip yra. Pati taip darau. Ir šįkart pagalvojau apie judėjimą ir transportą. Apie tai, su kuo kiekvienas susiduria bene kasdien.

Kas rytą dauguma mūsų stovime kamščiuose. Na, bent jau stovėdavome iki šios naujos realybės. Ar dėl to nervinamės/nervindavomės? Kaip kas. Kai kurie jau pripratę, suradę įdomių veiklų prie vairo (ar saugių – čia jau kitas klausimas). Bet dauguma nervinasi, ir dar kaip.

Manau, kad spūstys ir jų aptarimas yra viena tų temų, kurios įaudrina bene visus, net didžiausius intravertus, net tuos, kurie nėra linkę pasisakyti, jei tik yra proga patylėti. Šeimos rate, draugų kompanijoje, su kolegomis.

Mes kalbamės ir skundžiamės, ir randame kaltų. Kalbų ir skundų variklis nesustoja, nes turime savotišką auką – turime ką apkaltinti. Save? Na, ne. Valdžią, kažką konkrečia pavarde ar visą konkrečių pavardžių (kurios nebūtinai turi ką bendro) sąrašą. Kartais kaltiname kažką visiškai nelogiško, bet mums ramiau, jau nebe taip ir erzina pats spūsties faktas.

Darkart klausiu. O kaip aš pats/pati? Įdomus momentas. Kas yra automobilių spūstis? Tai yra daug automobilių, kurie tuo pat metu juda kur nors. Bet juk automobilį vairuoja žmogus. Žmogus, kuris pats sąmoningai priėmė sprendimą važiuoti būtent tuo metu ir būtent taip. Vadinasi, kamštis nėra vien automobiliai. Kamštis esame mes patys. Savaime suprantama, bet ir nelabai.

Nepamenu, kad kažkas sakytų maždaug taip: „Vėluoju, nes užstrigau spūstyje – pats kaltas, gal kitąkart reikės pagalvoti, ar tikrai čia geriausias būdas važiuoti iki darbo, iki kurio nuo namų man 5 kilometrai.“

Arba: „Spūstys suvalgo laiką, reikia pačiam kažką keisti planuojant jį ir judėjimą.“

Dažniau sakoma „Kažkokia nesąmonė. Išvažiavau prieš aštuonias ir beveik valandą slinkau tuos 4 kilometrus. O ten prie XXX (įvardijama kažkokia konkreti skaudi vieta) iš viso kosmosas. Kodėl miestas nieko nedaro, kas ten priima tuos sprendimus?“

Sprendimus priimame visi. Ir aš stovėdavau spūstyje, važiuodama iš Pilaitės ir judėdama bet kur, jei tai būdavo piko metas. Dabar kitaip, spūsčių beveik nėra. Bet aš ne tik nebestoviu jose, tačiau ir nebesėdžiu automobilyje. Pravažiuodama pro šalį dviračiu, kartais – praeidama pėsčiomis matau, kad automobiliai jau būriuojasi. Ir noriu pamojuoti tiems žmonėms prie vairo, pati važiuodama pro šalį.

Ar atsisakysiu automobilio? Ne, nemėgstu kraštutinumų. Kai paskutinįsyk bandžiau save taip „prispausti“ atsisakydama tam tikro maisto, po kelių mėnesių grįžau su trenksmu. Bet čia jau kita istorija.

Dar vienas pokytis, kad tuos kelis mėnesius sėdėdama namuose supratau, kad kai kurių trumpesnių ar ilgesnių pavažiavimų man tiesiog nereikia. Arba iš viso nereikia, nes susiplanuoju laiką taip, jog susitvarkau tam tikrus reikalus efektyviau, nuotoliniu būdu ar vietoje trijų kelionių per savaitę suplanuodama vieną.

Kitos kelionės natūraliai tapo kitokios. Karantino metu, kai kojos prilipo prie kėdės, beveik visi ieškojom pajudėjimo būdų – aš atradau, kad labai gera iki parduotuvės nuvažiuoti dviračiu, o ne automobiliu. Ir ne, nesu ta, kuri gyvena viena ir kuriai užtenka 5 produktų. Suplanuotas pirkinių krepšelis puikiai telpa į kuprinę.

Dar atradau, kad paėjimas sparčiu žingsniu yra medus galvai, kojoms, o iš esmės tai labai geras susisiekimo būdas. Ypač dienos bėgyje, kai skubame, bet kartu norime kažkokių pertraukų tarp darbų. O jas dažniau praleidžiame ieškodami parkavimo vietos, jei tenka judėti iš A į B. Beje, paėjėdama susitvarkau ir ZOOM skambučių reikalus. Galbūt esu naivi, bet man šie atradimai įkvepiantys pokyčiams. Gyventi sveikiau, aktyviau, o kartu ir galvojant ne tik apie save, bet ir apie šalia esantį. Mažiau taršos, mažiau triukšmo. Abstraktu, bet ir realu, jei patikėsim.

Džiaugiuosi, kad karantinas pakeitė kažką galvoje. Gal suvokimą, kad atsakomybės nereikėtų permesti kažkam. Jei norim pokyčio – imkim ir keiskim. Jei norim nestovėti kamštyje, sveiki atvykę į pasaulį, kur galima judėti visaip. Kiekvienas esame miesto ir jo gyvenimo dalis. Manau, kad laikas susivienyti su savimi, su kitais, su tais, kurie priima sprendimus, o ne peikti, skųstis.

Beje, ačiū darbdaviui, kad suteikia daugiau lankstumo planuotis laiką. Tikiu ir tikiuosi, kas suteikia ir jums. Dėl mūsų visų saugumo, o kartu ir įpročių keitimo. Ne tik judėjimo, bet ir darbo/poilsio rėžimo, socialinio gyvenimo, to paties darbo organizavimo efektyviau.