Nuomoju būstą Vilniuje, tad nesu deklaravęs gyvenamosios vietos. Taigi, pagal visas tvarkas - esu registruotas Vilniaus savivaldybėje (V.Sirokomlės rinkiminėje apylinkėje), kaip ir nemaža dalis miesto gyventojų. Nuo čia prasideda smagumai - nuėjus i vyriausiosios rinkimu komisijos oficialų internetinį puslapį ir bandant atsispausdinti balsavimo biuletenį, to padaryti nepavyko: nurodyta, kad biuletenį galiu gauti tik balsavimo vietoje. Tebūnie. Nors ir žinau, kad jau prie biuletenio atsispausdinimo lauks ilga eilė, keliauju balsuoti. Taigi, tiek savo, tiek ir kitų laiko ir pinigų jau sutaupyti nepavyko.
Atėjus į balsavimo vietą ~18 val. visas savivaldybės pirmas aukštas pilnas rinkėju. Kadangi praleisti eilėje valandą ar dvi gaila laiko, keliauju savais keliais ir tikiuosi atėjęs prieš pat 20 val. dar spėti atlikti pilietinę pareigą su mažesniais laiko kaštais. Atėjus po 2 val. vaizdas nepakitęs. Na ką gi, stoju į eilę ir aš. Po pusės valandos eilės gavau rinkimų biuletenį. Keliauju į kitą eilę - ką tik gautą biuletenį atiduoti. Atstovėjęs dar gerą pusvalandį prieinu prie balsavimo konvejerio.
Kadangi eilėje esu paskutinis - simbolizuoju darbo pabaigą visai gerai nusiteikusių žmonių saujelei. Tad iškart esu pasitinkamas plačia šypsena - džiugu. Konvejerio darbas prasideda - paimamas pasas, biuletenis.
Asmens duomenys suvedami į sistemą. Gavus palaiminimą kitas kolega prisega prie mano biuletenio atspausdinta ir sukarpytą lapeli su numerėliu – suprask, skaičiuoja rinkėjus. Toliau esu siunčiamas pas trečią darbuotoją. Jis dar kartą perrašo mano asmens duomenis ranka į didžiulį lapą ir jau gaunu balsavimo lapelį. Darbo metodai labiau primena XX a. sovietmetį nei technologijų prisunktą pasaulį. Kai bandau klausti, kam to reikia ir kodėl jau antrą kartą vykdoma mano identifikacija rankiniu būdu, gaunu paaiškinimą, kad „tokia tvarka“.
Tebūnie, gaila savo ir kitų laiko aiškintis. Dar akimirka balsavimo kabinoje, urna ir pilietinė pareiga atlikta. Taigi, užtrukau 1 val., kad atlikčiau pilietinę pareigą ir prisidiskutavau su eilėmis pasipiktinusiais piliečiais.
Kas galėjo būti greičiau ir paprasčiau šiame procese? Pirma į galva šaunanti mintis - elektroninis balsavimas. Turime vieną geriausių telekomunikacinių infrastruktūrų ne tik Europoje - pagal interneto spartą patenkame į pirmą penketuką, SIM kortelių skverbtis - viena didžiausių pasaulyje, priklausome pažangiausiems pagal elektroninio parašo paplitimą, Švedijos bankams kasdien dėkojame už internetinės bankininkystės prieinamumą, sėkmingai mokame deklaruoti elektroniniu būdu, susirašyti surašymuose bei esame viena labiausiai edukuotų aukštojo mokslo visuomenių. Bet balsuoti internetu vis nepavyksta.
Balsavimo saugumo ir konfidencialumo problemos? Deklaruoti, susirašyti ar atlikti kitas oficialias operacijas per e.vartus tai netrukdo – kuo rinkimai kitokie? Kyla klausimas, ko dar reikia pasekti kaimynų estų pavyzdžiu. Panašu, kad tiesiog politinės valios.
Klausantis aukščiausių šalies politikų viešų pasipiktinimų dėl prezidento rezultatų skaičiavimo trukmės (neva kuo daugiau kompiuterių, tuo ilgiau skaičiuojame), kyla abejonių, kam tie kompiuteriai naudojami balsavimo metu, jei viskas skaičiuojama ir žymima „rankomis“ žmonių.
Vyriausiosios rinkimu komisijos atstovai teisinasi personalo, kompetencijų bei lėšų stoka – vėlgi, visus šiuos aspektus kuo puikiausiai sprendžia internetinis balsavimas.
Ne ten ieškoma problemų. Jau nekalbant apie politikų viešus raginimus būti pilietiškais ir aktyviais per rinkimus. Nerūpi, oi, nerūpi jiems rinkėjų aktyvumas, valstybės lėšų taupa ir šiuolaikiškumas - tik asmeniniai reitingai. Bet neprarandame vilties – tai, kas neišvengiama, būtinai ateis anksčiau ar vėliau. Geriau anksčiau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!