Kadaise, bet, rodos, visai neseniai, sėdint nuobodžioje pamokoje kankinamai lėtai slinko minutės, sunkiai, oi sunkiai vėžlino dienos armijoje, o dabar, lyg ir nieko doro nespėjai nuveikti, ir vėl Kalėdos.
Pasikeitė santvarka, persivertė tūkstantmetis, pasaulis tapo visiškai kitoks. Atsirado galimybė kur tik užsimanei nuvažiuoti, kur tik nori įsidarbinti.
Nesu emigrantas, namus palieku tik su vieninteliu troškimu – gerai uždirbt ir vėl sugrįžt. Per savo gyvenimą turėjau progos pamatyti daug pasaulio: nuo Rusijos, kur praleidau keletą metų brandžioje jaunystėje, iki Anglijos. Bet kiek bekeliavau, kiek besibasčiau, geriau kaip namuose niekur neradau. Nuo pat lėktuvo pakilimo pradedu laukt tos minutės, kai grįždamas nuo kalno pamatysiu žalumoje paskendusią Uteną. Labai pasiilgstu bendravimo su kraštiečiais, bet kuo toliau, tuo dažniau neberandam bendros kalbos.
Užkliudžius kai kurias temas net protingi, išsilavinę, buvę autoritetais žmonės, pradeda kalbėti nebūtus dalykus. Turiu omenyje prisiminimus apie jaunystę. Dažnai save palepinu anų laikų muzika, mėgstu pasklaidyti albumus ir tikrai žinau, kaip ir visiems, taip ir man anksčiau buvo geriau. Bebandant išsiaiškinti, kodėl, nuomonės dažniausiai išsiskiria. Pašnekinta kaimynė išpyškina – „Anksčiau visko buvo, visko visiems užteko, dabar viskas blogai“. Įžeidžia į akis rėžiama netiesa.
Kad nieko netrūko – grynas melas. Gerai pamenu tuščias parduotuvių lentynas, nuolatines eilės prie mėsos. Jos žaibiškai susidarydavo jeigu „išmesdavo“ deficito arba pardavinėdavo mandarinus naujųjų metų proga. Puikiai pamenu veiklių moksleivių pardavinėjamą kramtomą gumą mokyklos tualete, džinsus iš po skverno, pasipūtusius klasiokus, kurių tėvai turėjo pažįstamų prekybinėje bazėje arba giminių užsienyje. Pakaitalas vietoj kavos – skrudinti miežiai, vadinami „kofeiny napitok“(kavos gėrimas). Senas automobilis kainavo tiek, kad norint nusipirkti, reikėjo pusę gyvenimo taupyti. Net elementariausiems dalykams kaip rankšluostis, patalynės komplektas, kavos malūnėlis reikėjo prašyti profsąjungos talono.
Lyginant praeitį su dabartimi, tuometinių parduotuvių parduotuvėmis negali vadinti. Kaip ir pirkėjų netiktų vadinti pirkėjais. Niekas vežimais maisto prie automobilių neveždavo. Po darbo vargani pirkiniai namie atsirasdavo nešami nutysusiame tinkliuke. Puskepalis nešvariais pirštais apgrabinėtos duonos (anksčiau jos nepakuodavo, o kiekvienas norėdavo išsirinkt gerai iškeptos, nesudegintos, neatplyšusia pluta, todėl čiupinėdavo, maigydavo tą duonelę, kol visai nučiupinėdavo), varvantis pieno pakelis (bet argi tai buvo pienas? Supylus į stiklines naminį ir „valdišką“, kontrastas buvo siaubingas – „valdiškas“ kažkodėl buvo melsvai pilkas).
Violetinė, nežinia kaip galą gavusi višta, sveriamo sviesto šimtas gramų, subyrėjęs varškės sūris – tai visi pirkiniai. Dar – bjaurus žinojimas, kad prie svarstyklių apgavo, prie kasos „apsiskaičiavo“, o tu nieko negali įrodyti, ir dar nepasiskolinęs dešimtinės iki avanso neišgyvensi.
Kad visko visiems užteko, dar didesnis melas. Žmogus taip sutvertas, kad niekada jam neužtenka ir neužteks. Kiek beturėtų, vis tiek maža. Visose epochose bei santvarkose taip buvo ir bus. Kaimynė, paklausta, ar dabar norėtų parduotuvėse sovietinės „prekių gausos“, ar pasiilgo deficito, nedvejojusi atsako – ne. „Kodėl nusišneki?“, – suvaidinu piktą. „Dabar visi taip kalba“, – atkerta.
Savo klausimą užduodu mieste sutiktam jaunystės draugui. Jam buvo geriau todėl, kad viskas buvo pigu ir degtinė kainavo tik 5,30 rublių. Bet nereikia būti dideliu istorijos žinovu, kad prisimintum nuo carų laikų iki pat brandaus socializmo bankroto vyravusį požiūrį į žmogų – mužikas turi užsidirbti degtinei, o duonos pasivogs. Šią frazę Leonidas Iljičius Brežnevas yra pasakęs oficialiai. Tokia buvo komunistų politika.
Paklausiau, koks tuomet buvo atlyginimas. Pažiūrėjęs į dangų, aišku, nepasikuklino, bet paskaičiavę gavome lygiai tiek, kiek caras nustatė – puslitris dienai. Gal dar kokiam cigarečių be filtro „Prima“ pakeliui keliolika kapeikų liktų. Paskui sovietinę algą pavertėm mėsos ir dešros kilogramais, vištiena, sviestu, duonos kepaliukais ir paaiškėjo, kad ne viskas buvo pigu, o atkūrus buitinių prietaisų kainas – ir pasakiškai brangu. Bet draugą nudžiuginau.
Po Naujųjų metų vėl taps laimingu, nes parduotuvėje jau dabar kainos rašomos eurais. Pigios degtinės puslitris įvertintas 3,65 euro. O alga tikrai nebus sovietinio dydžio. Galės mėgautis dviguba laime ir degtinės nusipirkt dvigubai daugiau, negu tada, kai viskas buvo „pigu“. Bet jis neapsidžiaugė: pasirodo, degtinė jau „nebe ta“. Sovietinė neva linksmindavo, atpalaiduodavo, paskatindavo dainuoti, o dabartinė kelia įniršį. Pabandžius įrodyt, kad ne rubliuose ir ne degtinėje laimė, jis to nenorėjo suprast, net supyko.
Kita pašnekovė išvaitojo, kad anksčiau taip negerdavo, buvo kitaip, buvo geriau. Alkoholikus priverstinai gydė, į blaivyklą uždarydavo. Nesiginčijau, nenorėjau kaip ankstesnio draugo supykdyti, bet puikiai pamenu atlyginimų dieną nuo girtų dainų skambantį miestą, darbe švenčiamas visas progas, o jų pritrūkus – gėrimą iki žemės graibymo be jokios progos.
Pamenu visas tris šlapimu prasmirdusias Aukštakalnio, turgaus ir prieš autobusų stotį buvusias girdyklas, liaudyje „bačkomis“ vadinamas, kur nuo ryto iki vakaro, žiemą vasarą, be išeiginių buvo viešai pijokaujama. Per didesnes šventes, žirgų lenktynes, komunistinių demonstracijų dienomis blaivykloje pritrūkdavo vietos, milicija rinkdavo tik visai nepaeinančius, palaikydavo kelias valandas ir keisdavo kitais. Iš tų laikų yra likę truputis dokumentinės medžiagos. Mano žemiečio įgarsinti dokumentiniai filmukai „Būkit sveiki, ufonautai“ ir „Ufonautams sugrįžus“ apytiksliai atspindi tuometinę padėtį. Palyginimui galiu pasakyt, kad praėjusiais metais Utenos miesto šventėje išbuvau iki vėlyvos nakties ir nemačiau nė vieno „lūžusio“. Gėrė žmonės alų, seneliai ir degtinės iš po skverno įsipildavo, užkandžiavo, linksminosi, bet nė vieno sovietinių švenčių atributo – apsišlapinusio, nepaeinančio, kriokiančio, priekabiaujančio, vemiančio ar į griovį įvirtusio žemiečio – neregėjau.
Buvęs bendradarbis, beliaupsindamas buvusią švarią gamtą ir tvarką, taip nuklydo į lankas, kad teko priminti, kaip jis, dirbdamas agrochemijos susivienijime, be jokios nuovokos laukuose barstydavo chemikalus. Tikslas buvo kuo greičiau ir daugiau išbert. O norėdamas sutaupyti benzino, trąšas išversdavo kur nors galulaukėje arba į upę.
Neužmiršau ir miestiečių laukiamo pietų vėjo, kuris nenešdavo jokios smarvės, nes rytys atpūsdavo mėsos kombinato dvoką, šiaurys – degančio sąvartyno dūmus, vakaris – valymo įrenginių „aromatą“. Teko pasklaidyti senus albumus, kad priminčiau, koks vanduo po valymo ištekėdavo į upelį ir parodyt prie Vyžuonėlių dvaro nuo tilto darytą nuotrauką.
Sovietiniais laikais tai buvo mirusi, su krantuose nudžiūvusiais medžiais ir krūmais, išmatas plukdanti upė. Dabar vanduo švarus, kimba žuvys, nes miesto vandenvala moderni. Kiek pamenu, Utena niekada nebuvo tokia tvarkinga ir graži kaip dabar. Mano pašnekovas to pripažint nenori, kabėdamas nebūtus dalykus apie tarybinius laikus, stengiasi sumenkint šių dienų pasiekimus, bet pagrįstų argumentų, kodėl buvo geriau, nepateikia.
Bekalbindamas giminaitę išgirstu gailestį dėl sugriautų kolūkių. Tik ta pati ponia, paklausta, kodėl jaunystėje buvo pareiškusi, kad tekės tik už to, kuris išvaduos iš kolūkio, neturėjo, ką atsakyti. Priminiau jos brolį, kuris, grįžęs iš armijos, pirmininkui neatidavė paso, bet pamojavęs panosėj pareiškė, kad jis ne baudžiauninkas, ir pabėgo į miestą. Už tokį įžūlumą tėvams ganykla buvo nukelta kelis kilometrus nuo namų. Galop pasidomėjus, gal norėtų, kad vaikai kolūkyje dirbtų, buvau pavadintas durnu. Savo darbininkišką karjerą pradėjęs būtent lauko brigadoje gerai įsivaizduoju, kas ten vyko. Didžiąją dalį laiko užėmė bergždžias, beprasmis, menkai apmokamas, su logika prasilenkiančiomis komandomis paremtas sunkus fizinis darbas. Kas galėjo, tas simuliavo, kas turėjo, ką pavogti, tas vogė. Būtų stebuklas, jei, atkūrus kolūkius, nors vienas kolūkinės laimės liaupsintojas nueitų ten dirbt.
Informaciniams portalams sovietmečio tema taip pat ne svetima. Komentarų po straipsniais rimtai nevertinu. Tai propagandistų valdos, kur negalioja jokie įstatymai. Nebaudžiama nei už tautinės nesantaikos kurstymą, nei už nesiliaujantį pamazgų pylimą ant lietuvių tautos, nei Tėvynės menkinimą. Už tai net dedami pliusai.
Apskritai, komentarai – tai neigiamų emocijų ir blogų minčių sąvartynas. Bet knisdamasis tikrame sąvartyne kažkas suranda gerą daiktą, o aš pabandau surasti atsakymą, kodėl anksčiau buvo geriau. Absurdiškų liaupsių su kaupu, bet konkretaus atsakymo nėra. Perskaitau keliolika besikartojančių komentarų apie švarų, skanų, be nuodingų priedų, be E raidžių sovietinį maistą. Vėlgi, remdamasis tuo, ką pats mačiau, uodžiau, ragavau, galiu pasidalinti prisiminimais iš trumpos karjeros mėsos kombinate.
Pabrėžiu, tai, ką rašau, ne kažin kur perskaičiau, niekas nepakuždėjo, niekas neapmulkino frazėm „žmonės kalba...“, „yra nuomonė...“ , „sako kad...“, viską patyriau pats ir, būdamas šviesios atminties, be krislelio melo persakau jums.
Darbas mėsos kombinate buvo visiškai kitoks, negu buvo anksčiau dirbti. Pakliuvau tarp veiklių žmonių, kurie spėdavo padaryti tai, kas priklauso, ir dar apsirūpindavo produkcija. „Išrašymai“, „prirašymai“, gimtadieniai, jubiliejai ir kiti tradiciniai sovietinio kolektyvo džiaugsmai mažai kam rūpėjo, nes visi buvo apsėsti azarto kombinuoti. Kokiais būdais tai vykdavo, nerašysiu, bet išradingumą liaudis turėjo beribį. Paminėsiu tik tai, kaip buvo gaminama „šlapiankė“. Procesas įspūdį paliko visam gyvenimui.
Tais laikais sklandę gandai, kad „daktariška“ dešra gaminama iš makulatūros, pasirodė netiesa. Ją gamindavo iš visokiausių gamybos atliekų. Į didžiulę mėsmalę krito viskas, ko nebeįmanoma kitur panaudot: šeriuotos odos, kremzlės, neplauti žarnokai, lašinių gabalai, išpjaustymo cecho likučiai. Iš mėsmalės dvokianti masė virto į didžiulį kubilą, kur geležinė ranka viską maišė su daug miltų, krakmolo ir dar daugiau vandens. Bet kas baisiausia, darbininkai murzinais karučiais iš lauko vežė salietrą ir kastuvais pylė į kubilą. Taip, salietrą. Tą pačią, kurią kolūkiuose ant laukų berdavo, kuria močiutės tręšdavo daržus. Buvau žiauriai nustebintas, todėl progai pasitaikius paklausiau technologės, kas tai per naujoviški prieskoniai, kas per receptūra. Pasirodo, toks produktas be cheminių priedų gest pradėtų tą pačią dieną, čia pat sandėlyje, todėl ir krėsdavo nitratų negailėdami.
Kodėl ji buvo „šlapia dešra“ ? Todėl, kad didžiąją dalį dvokiančio kubilo masės sudarė vanduo. Smirdantis ruošinys skystame pavidale supiltas į dešras, bevirdamas garuose sukietėdavo ir pavirsdavo tuo, ką mes dėjom į burną. Anuomet pravardžiuota „ubagų dešra“ šiais laikais interneto komentaruose liaupsinama, jos ilgimasi. O prekybininkai iš nostalgijos išspaudžia naudos, net „Tarybinę“ rūšį sugalvojo.
Užkalbintas vienas nekvailas pilietis, anksčiau ir dabar dirbantis vadovaujantį darbą, pradeda kolioti valdžią, atseit, Seime ir Vyriausybėje vagys, neišmanėliai, savanaudžiai, tuščiagarbiai savimylos, nematantys toliau savo nosies, t.t. ir t.t. Iškeikia valdžiažmogius, pritaikydamas taiklius palyginimus ir riebius epitetus. Su juo sutinku, bet man įdomu – kodėl taip yra? Žmogelis turi rimtą įtikinamą teoriją. Kuo aukštesnį postą asmuo užima, tuo mažesnė tikimybė būti nubaustam.
Aukščiausias ešalonas nebijo nieko, nes nebėra, kas baudžia, – aukščiau tik dangus. O gyvenime taip yra – kas nejaučia baimės, tas praranda pagarbą kitiems ir pradeda eiti „per galvas“. Mano pašnekovas, prisiminęs sovietinius laikus, atsidūsta, kad anksčiau galima buvo apskųsti, ką tik nori, ir partija reikalus sutvarkydavo. Ir vėl išlenda melas.
Bendromis jėgomis prisimenam gamyklą ir jos valgyklą, kuri veikė ir kaip deficito tiekimo taškas. Visi matydavo, kaip atvažiavę partijos sekretoriai ir jų pavaduotojai nešdavo žaliuosius žirnelius, tirpią kavą, importinius muilus, šampūnus, alų skardinėse ir įvairiausius daiktus, kokių eiliniai žmonės nebuvo rankose turėję. Liaudis nebūtų pykusi, jeigu prieš šventes vadovai gautų kokį stiklainiuką ar du deficito, bet partiečiai importines prekes į „Volgas“ ir „viliukus“ kas savaitę nešė dėžėmis. Vedėja ne tik skirstė deficitą, bet ir virtuvėje tvarkėsi pagal visas sovietines taisykles.
Sriuba – vandenėlis, kotletas – be mėsos, grietinė – skystesnė už kefyrą. O darbuotojos kasdien namo grįždavo pilnais krepšiais. Skundų visomis kryptimis buvo parašyta dešimtys, bet šaunioji vedėja nė karto nenukentėjo. Atvirkščiai, aktyviausias teisybės ieškotojas buvo nuolat šmeižiamas, jo pradėjo nemėgti kolegos, vėliau pažemino pareigose iki kokybės kontrolieriaus, kur, būdamas principingas, užsitraukė darbininkų nemalonę ir galiausiai turėjo nešdintis iš gamyklos. Gal, apskundus kokį nors eilinį niekam nereikalingą komunistėlį, būtų baudę, bet ir tai abejoju. Dauguma komunistais tapo todėl, kad pavogus pirma sankcija buvo ne teismas, o spyris iš šlovingų gretų. Skųstis ir reikšti savo nuomonę apie valdžią buvo pavojinga, nes pajudinus nejudinamus, partija galėjo greit sugadinti gyvenimą, o užkliudę politiką, suabejoję santvarkos idealumu, vadų teisumu, atsidurdavo arba kalėjime, arba durnyne.
Bediskutuodamas su dabartiniu kolega, susiginčiju, kada tiksliai buvo tie tikrieji laikai, nes bandant konkretizuoti, mano ir jo geriausi laikai keletu metų nesutampa, o prisiminus kadaise girdėtus rusų-vokiečių karo veterano prisiminimus, tampa visai nebeaišku. Žmogus be galo daug vargęs, pėsčias nužygiavęs iki pat Berlyno, turėjęs daug apdovanojimų, matęs ir patyręs ko nė vienam nelinkėtų, papasakojo tai, kas tuomet buvo slepiama ir kino filmuose nerodoma. Ir visada giliai atsidusdamas prisimindavo „va tada tai buvo laikai, va tada tai buvo žmonės, ne tokie kaip dabar.“
Būdamas paauglys jau suvokiau, kad šie žodžiai tikri, ne anuometinių laikų įgrisusi valdiška tuščia pompastika, tik niekaip nesupratau, kaip galėjo būti geriau, kasdien rizikuojant gyvybe, matant draugų mirtis, kenčiant alkį, kai po kelias dienas neatveždavo maisto, apkasuose dergiant po savimi apšaudymų metu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Šio pasakojimo tęsinys bus publikuojams DELFI Piliečio rubrikoje.