Pasakysiu daugiau – Jūs smurtaujate prieš savo sūnų ir juo manipuliuojate. Kadangi esate rašiusi daug projektų, manau, kad esate pakankamai išsilavinusi ne vien paskęsti emocijose, bet ir sveikai mąstyti.
Sakote „Įskaudino ta frazė „man reikia vaikas užaugint“. Bet juk tai Jūsų pačios nuolat kartota frazė. Tol, kol pati tai kartojot, Jūsų neskaudino, o kai tai pakartojo Jūsų sūnus – esate įskaudinta. Kodėl? Todėl, kad tai leidžiama kartoti išskirtinai tik Jums?
Tai viso labo buvo Jūsų užduotis – užauginti vaiką. Pasakykit, kuriai motinai nerūpi užauginti savo vaiką? Savo užduotį jau pakankamai įvykdėt – vaikas užaugo, tapo vyru. Kiek ilgai dar norit jį auginti? Gal jau laikas leisti jam būti savarankiškam ir pačiam būti atsakingam už savo gyvenimą, savo sprendimus ir pasirinkimus?
Jis – Jūsų mylimas vaikas, tai kodėl jį taip nuvertinat ir juo nepasitikit, kad norit sprendimus daryti už jį? Kodėl neleidžiat jam gyventi savo gyvenimo, klysti, klupti ir keltis? Gal todėl, kad pati vien tik investavot?
Atsisakėt savo asmeninio gyvenimo, sveikatos, viską darėt „dėl jo“. Bet kieno tai buvo sprendimas? Sūnaus ar Jūsų? Tuomet kodėl „dėl jo“? Žiaurokai skamba, tačiau visa tai darėt ne „dėl jo“, bet tik „dėl savęs“ ir pakankamai egoistiškai.
Jei prieštarausit, pabandykit atsakyt į kelis klausimus:
- gimdėt, nes to norėjo Jūsų sūnus?
- auginot viena, nes taip norėjo Jūsų sūnus?
- jis turėjo tik jus vieną dėl to, kad pats to norėjo?
- kuris jūsų nenorėjo, kad į jį žiūrėtų kaip į vargšiuką?
- kotedžo ir mašinos jis pats prašė ar pati pirkot?
- kuris jūsų didžiavosi ir mėgavosi miegodamas vienoje lovoje?
Pasakykit, kuris šių norų priklauso Jūsų sūnui? Norit, kad sūnus Jus suprastų, bet pasakykit, ar bandėt kada nors suprasti jį? Todėl, kad jis kvailesnis už Jus? Todėl, kad jis Jums skolingas – už kotedžą, automobilį, dėmesį, paaukotą asmeninį gyvenimą?
Sakot „viskas liks jam“. Kas tas viskas ? Materialus turtas drauge su kaltės jausmu, kad taip ir liko skolingas? Argi tai ne egoizmas? Ar Jūsų sūnus privalo pildyt visus Jūsų norus ir būt Jums skolingas iki gyvenimo pabaigos?
Juk jei atsisakėt savo asmeninio gyvenimo dėl to, kad reikėjo užaugint vaiką, kodėl jam linkit to paties, gal net blogiau – atsisakyti savo gyvenimo dėl motinos lūkesčių pildymo?
Suprantu, iš kur atėjo ši Jūsų nuostata. Sovietiniais laikais mes neturėjom nei žodžio, nei fizinės laisvės, gyvenom partijos nurodymais, asmeninio gyvenimo ir sekso nebuvo, o viskas buvo atliekama „dėl ko nors“, tik ne dėl savęs. Ir neduok Dieve, jei kas nors nukryps nuo „visuomenės priimtų normų!“
Jau 25 metai, kaip Lietuva laisva, tai gal pats laikas išlaisvinti ir savo dvasią iš senųjų nuostatų ir dogmų?
Suprasti, kad vaikas – tai ne tėvų nuosavybė, o savarankiška, protaujanti, jaučianti asmenybė, atsakinga už savo gyvenimą ir pati jį kurianti. Kad mūsų vaikai dažniausiai yra kur kas protingesni už mus, bet kartais jiems pritrūksta patirties. Kad pareigas turi visi tėvai (motinos) ir tai nėra kažkoks išskirtinumas. Kad vaikai kada nors užauga, taip pat atlieka pareigą savo vaikams. Kad pasaulis keičiasi, nepriklausomai nuo mūsų įsitikinimų ir gėrio bei blogio sampratos. Kad daugeliui yra pažįstama frazė „gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas“.
Dažnai tėvai pamiršta, kad kol vaikas mažas, juo reikia rūpintis, jį auklėti ir mylėti. Paauglystėje reikia auklėti ir mylėti. O suaugusį reikia tik mylėti.
Taip pat pamirštama, kad artimiausias žmogus – ne vaikas, bet sutuoktinis. Vaikai suauga ir išeina kurti savo šeimos. „Užkrauti“ savo vaikui sutuoktinio pareigas, manipuliuojant gailesčiu (pasikėsinimas į savo gyvybę) – nusikaltimas, psichologinis smurtas. Deja, šiais laikais vaikai materialiai labai priklausomi nuo tėvų, o tai atveria galimybę jais manipuliuoti.
Jūsų naktinis išgerinėjimas neturi jokio paaiškinimo ir yra Jūsų klystkelis, valios stoka. O kodėl antidepresantas – degtinė? Kodėl vietoj to ne geriau nueiti į vonią ir pastovėti po šaltu dušu bent 2-3 min? Bet, kaip yra pasakiusi žymi psichologė- psichoterapeutė Marina Targakova – po keturiasdešimties turime tik du kelius: arba į išmintį, arbą į senatvinį marazmą. Mūsų teisė rinktis, mielosios mamytės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: