Netikėtas posūkis
Po rimto sumušimo mane slaugė tokia Loreta. Kada motinos atstumtas atvažiavau į Vilnių prieš porą metų, ji buvo pirmas žmogus, ištiesęs man pagalbos ranką. Dabar ji mane uoliai slaugė beveik du mėnesius.
Tarp lesbiečių yra daug moterų, kurios nori auginti savo vaiką. Šiais laikais moters apvaisinimą galima suorganizuoti ir be vyro dalyvavimo, bet tada jis buvo reikalingas būtinai. Tarp lesbiečių anais laikais buvo gana populiaru tokios paslaugos prašyti savo draugų gėjų. Kai kurios už tai net paklodavo nemažas sumas.
Kai tik pasirodžiau Vilniuje, aš, kaip naujokas, iš karto gavau kelis panašius prašymus – pasiūlymus. Pirmoji tai padarė Loreta. Aš jai sąžiningai prisipažinau, kad galiu nesugebėti, nes neturėjau jokios seksualinės patirties. O dar svarbiau buvo tai, kad mano vertybės neleido neatsakingai mėtyti vaikų po pasaulį. Tą patį sakiau ir kitoms moterims.
Dabar, kai Loreta mane slaugė, vėl nejučia grįžome prie vaikų temos. Ji buvo labai švelni moteris ir kitu atveju tikrai galėčiau ją pamilti, tačiau aš galvojau apie bendrą gyvenimą su savo draugu. Nežiūrint visko, mes su Loreta susitarėme dėl vaiko. Tik aš iškėliau kelias sąlygas: būsiu oficialus to vaiko tėvas ir nors gyvensime atskirai, bet lygiomis teisėmis su Loreta dalyvausiu vaiko gyvenime bei visuose reikalinguose sprendimuose dėl jo.
Ji pastojo sėkmingai. Ta proga mes su draugu persikėlėme gyventi arčiau jos namų, kad galėtumėm ją dažniau lankyti, o reikalui esant ir prižiūrėti. Viskas vyko gana sklandžiai.
Vieno apsilankymo pas gydytoją metu, kada jau tikėjomės išgirsti informaciją apie kūdikio lytį, mes sužinojome tai, kas apvertė mūsų gyvenimus aukštyn kojomis: trynukai!
Tokia žinia buvo visiškai netikėta. Mes nebuvome pasiruošę trims vaikams. Ypač aš. Ši žinia pakeitė viską: staiga tapome savo avantiūros įkaitais.
Vietoje buvusio plano, kuris leido mums su Loreta gyventi atskirus gyvenimus, turėjome sugalvoti kažką kitą, kas užtikrintų trijų vaikų ateitį, o man dar nebuvo nė dvidešimties... O dar gėjus!..
Nusprendėme tuoktis. Tik šitaip galėjome užtikrinti stabilią ateitį savo vaikams. Mano draugas neprieštaravo, nes mūsų romantiniam ryšiui vedybos nekėlė grėsmės. Neprieštaravo tam ir Loretos širdies draugė.
O aš, netikėtai įklimpęs į vedybas su moterimi, nusprendžiau, kad tai puiki proga pataisyti santykius su savo šeima. Namuose nebuvau daugiau nei metus laiko – nuo tada, kai susimušėme su tėvu. Mama ir seserys slapta nuo tėvo palaikė su manim ryšį, bet tėvas liko kietas: „Jeigu jis toks – tai man ne sūnus“.
O jeigu kitoks, tai ką? Jau sūnus? Prašau, tėve!
Vieną saulėtą rudens dieną, aš paėmiau Loretą už rankos ir nuvažiavau į savo kaimą:
– Mes tuokiamės ir laukiamės trynukų!
– Tai pati laimingiausia diena mano gyvenime! – apsiverkė mama.
O tėvas vaikščiojo visas švytėdamas ir negalėdamas patikėti atsargiai vis čiupinėjo Loretos pilvą. Jis kategoriškai pareiškė, kad vestuves kelsime čia, kaime ir paprašė manęs, kad grįžčiau gyventi namo.
Mes persikraustėme į kaimą. Tėvas jau buvo sukūręs nemažą ūkį.
Aš įsijungiau į darbą. Tuo pačiu ėmėme statyti savo namus. Loreta laukėsi. Mama skraidė devintame danguje. Tėvas tapo daug linksmesnis.
Vieną kartą, kai buvome tik dviese, mama grįžo prie homoseksualumo temos. Ji papasakojo, kad tėvas mano laikiną „nuokrypį nuo normos“ suprato kaip jaunatvišką paikumą ir dabar jau, jo nuomone, viskas susitvarkė. O kaip yra iš tikrųjų, atsargiai paklausė ji tada? Mama mane jautė kur kas labiau nei tėvas ir abejonių ji turėjo. Aš gi tuo metu nesiruošiau griauti sukurtos laimės iliuzijos ir tepasakiau:
– Palikime tą temą ramybėje. Gyvenimas atsakys į visus klausimus. Mūsų laukia laiminga ateitis – mėgaukis gyvenimu, mama.
Su savo draugu bendravau slaptai. Tiesa pasakius, mes niekada nebuvome vieša pora. Anais laikais tai buvo neįmanoma. Bet dabar buvome dar paslaptingesni.
Gimė trys nuostabūs berniukai. Atrodėme ideali šeima: trynukai, nauji namai, perspektyvus ūkis, o čia dar Lietuva netikėtai greitai susiprotėjo dekriminalizuoti homoseksualius santykius – tiesiog gyvenk ir mėgaukis.
Mes taip ir darėme. Tikrai nejaučiau didelio diskomforto gyvendamas su Loreta. Ji buvo labai miela ir švelni moteris. Dievaži, jei gimčiau heteroseksualu – būčiau laimingiausias vyras savo kaime! Mūsų santykius labai gražiai į vietas sudėliojo vaikai – jie buvo nuostabūs, augo laimingi ir džiugino visus aplinkui.
Visi buvo patenkinti: Loreta vėl tyliai pradėjo susitikinėti su savo drauge, mama su didžiausiu malonumu puolė į trynukų priežiūros rutiną, tėvas piešė šviesias ateities vizijas, o aš gyvenimu taip pat nesiskundžiau.
Tiesos akimirka
Lietuvai įstojus į Europos sąjungą LGBT bendruomenėje kilo sujudimas. Lietuvos įsipareigojo laikytis Žmogaus teisių konvencijos ir tai kėlė vilčių, kad pagaliau mus pripažins žmonėmis. Mes artimoje aplinkoje kažkaip naiviai galvojome, kad teisinė LGBT aplinka pasikeis ir greitai tapsime lygiateisiais visuomenės nariais.
Ištekėjo seserys. Netikėtai mirė tėvas. Aš automatiškai užėmiau jo vietą šeimoje. Tuo pačiu mes su Loreta ėmėme kalbėtis apie mūsų dviprasmišką situaciją, aš norėjau legitimuoti savo prigimtį bent jau šeimoje.
Vieną vakarą pasikalbėjau su mama. Aš jai papasakojau apie nematomą savo gyvenimo pusę: kaip iš manęs tyčiojosi, kaip mane mušė, kaip aš mušiau, Loretą, savo draugą – viską. Ji klausėsi ir verkė. Sakė nekreipti dėmesio į jos ašaras ir kalbėti. Viską, kiekvieną smulkmeną. Aš pasakojau, o ji verkė. Ir aš verkiau. Ir seserys verkė.
Kai baigėme, mama apsikabino mane ir pasakė:
– Kas beįvyktų – visada būsiu su tavimi.
Istorijos tęsinys trečiojoje dalyje