Su savo vyru pragyvenau 10 metų. Auginome vaikus, kūrėme namus, viską... Paskutiniaisiais metais pasikeitė mano jausmai, pasikeitė jo elgesys. Manėme, kad tai – ilgų santykių krizė, bandėme kažką taisyti, lipdyti, bet buvo per vėlu...

Jis ėmė elgtis vis atžagariau. Jeigu seniau susipykus aš užputodavau, aprėkdavau, ir jis atsiprašydavo, tai dabar to nebebuvo... Jis rėkdavo atgal arba nebekalbėdavo kelias dienas.

Vieną kartą, kai grįžo vėliau, negu buvo žadėjęs, skėliau jam antausį. Buvau streso būsenoje, kelias valandas dingęs žmogus neatsako – gal avarija, gal kas! Jis sureagavo siaubingai. Sugriebė mano ranką labai stipriai, net žymė liko. Pasakė, kad jei dar kada kelsiu prieš jį ranką – išeis. Normalu būtų buvę po tokio įvykio sulaukti gėlių, atsiprašymų... Bet nieko panašaus nebuvo. Tik išvadino mane beprote.

Taip viskas tęsėsi apie metus, kol galiausiai skaudžiai, bet išsiskyrėme. Tai buvo sunkiausias laikotarpis mano gyvenime. Viena su trim vaikais. Aišku, jis kovojo dėl lygaus bendravimo su vaikais, bet man nuo to buvo tik dar sunkiau. Nebenorėjau jo matyti.

Kaip tai buvo sunku, žino patys artimiausieji. Žinojo ir sesuo. Ne kartą jai išsiverkiau, kaip norėčiau, kad vyras tiesiog dingtų nuo žemės paviršiaus ir nebereiktų nei prisiminti praeities su juo, nei dalintis vaikų priežiūra. Tiesiog buvo per skaudu jį matyti. Tada atrodė, kad sesuo supranta...

Ir neseniai, kai jaučiausi taip, kad visas skyrybų košmaras jau užsimiršta, sulaukiau žinios kaip bombos. Mano sesuo, daug metų buvusi vieniša, nebe vieniša... Ji susitikinėja su ne bet kuo, o mano buvusiu vyru.

Tuo pačiu, kuris į norą išsiaiškinti santykius reagavo tyla. Tuo pačiu, kuris į antausį reagavo ne gėlėmis, o grasinimu. Tuo pačiu, kurio veido norėčiau niekada daugiau nematyti, jeigu ne vaikai.

Ji pati man papasakojo, sakė, nenori slapukauti. Kelis kartus ji man padėjo prižiūrėdama vaikus, tada perduodama juos jam, kai buvo jo laikas. Per tuos perdavimus daugiau pabendravo, pajuokavo. Na, ir prisibendravo. Paskui jau susitiko ir dviese, ir taip viskas po dalelytę rutuliojasi.

Man buvo šokas, kažkokia dviguba išdavystė. Kad vyras kuilys nebenustebau, bet sesuo?! Negi ji negirdėjo, koks jis pasidarė paskutiniais metais su manimi? Kvailė, jeigu mano, kad jos laukia geresnė ateitis negu manęs. Pasaulyje tiek vyrų, o ji būtinai turėjo išsirinkti maniškį? Negalėjo rast kokio kaimyno, kad įmerktų, jeigu taip niežtėjo?

Dabar turėsiu jį matyti ne tik kaip vaikų tėvą, bet ir kaip jos kadrą. Jeigu draugaus ilgai, jis vėl atsiras šventėse, šeimos susitikimuose. Vaikams, aišku, džiaugsmas, bet ar kas pagalvojo apie mane? Vaikai turi savo bendravimo laiką su tėvu, o dabar per seserį aš jį irgi turėsiu matyti papildomai. Šlykštu.

Išduota... Toks jausmas degina krūtinę. Mąstau nutraukti bendravimą su jais abiem. Su vyru stengtis apriboti vaikų bendravimo laiką, kad kuo rečiau jį matyti, o su sese nebendrauti iš viso. Kalėdas galime sutikti ir vieni su vaikais – nebūtinos tos močiutės, teta ar, tuo labiau, buvęs vyras. Susidėliosiu savo gyvenimą taip, kad jie man netrukdytų. Bet tokios išdavystės neatleisiu.

Tad prisiminkit, moterys. Gyvačių pilna. Ir kai kurios – arčiau, nei jūs galvojate.

Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)