Esu visiškai paprastas Klaipėdos gyventojas, užaugau pavyzdingoje tikinčioje šeimoje, ne taip seniai baigiau mokyklą, įgijau profesiją ir dirbu. Mano tėvai, kaip ir visi kiti, buvo įsitikinę, kad jų vaikui viskas einasi puikiai. Aš pakankamai gerai mokiausi, aktyviai dalyvavau konkursuose ir mokyklos gyvenime. Viskas šiame gyvenimo paveiksle būtų puiku, jei ne vienas „BET“ – aš esu gėjus. Kad esu ne toks, kaip visi kiti, suvokiau dar besimokydamas pradinėje mokykloje.
Negalėjau priimti savęs tokio, koks esu, negalėjau niekam pasipasakoti apie savo problemą, nes buvau įsitikinęs, kad visi manęs nekenčia. Nuo to laiko mano gyvenimas pavirto pačiu tikriausiu emociniu pragaru. Ėmiau tyčiotis pats iš savęs, nes nepajėgiau priimti savęs tokio, koks esu.
Viską dar labiau kurstė visą mano gyvenimą girdimos kalbos: iš suaugusiųjų, bendraklasių ir mokytojų mokykloje, netiesiogiai ir bažnyčioje buvo galima išgirsti skirtingas tos pačios minties interpretacijas: „Visus tuos p****us reikia sušaudyti“, o žodis „gėjus“ visuomet buvo kažkas neįtikėtinai įžeidžiančio.
Tikriausiai toks jausmas jums nepažįstamas, bet, prašau, patikėkite manimi, gyvenime dar neteko susidurti su niekuo šlykštesniu. Kiekvieną dieną atsibundi su mintimi apie tai, kad tavęs nekenčia, iš baimės netgi negali eiti išpažinties bažnyčioje, o man tai yra svarbu. Kai buvau 13–15 metų amžiaus, keletą kartų iš tiesų mėginau suvesti sąskaitas su gyvenimu, tačiau tuomet nepakako valios stiprybės, jog žengčiau paskutinį žingsnį. Tiesa, kartą bandžiau, bet nesėkmingai.
Aš nenoriu, kad jūs pamiltumėte mane ar kitus žmones, tokius, kaip ir aš. Aš tiesiog noriu, kad jūs liautumėtės nesąmoningai tyčiotis. Jei su manimi, kai dar mokiausi mokykloje, būtų pasišnekėję mano tėvai, viskas būtų galėję būti kitaip. Nereikia kalbėti, jog „būti gėjumi šaunu“, reikia vaikams aiškinti, kad visi žmonės turi teisę vaikščioti šia žeme, o jei jie nori apie savo būseną pasišnekėti – niekas už tai jų nebars ir nebaus.
P.S.: Prašau, į mano kreipimąsi pažvelkite rimtai. Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pagal vaikų savižudybių skaičių. Mums reikia keistis. Gali būti, kad pakeitę kažką savo viduje (nereikia mūsų mylėti, paprasčiausiai liaukitės nekentę), jūs išgelbėsite gyvybę ryžtingesniam paaugliui, kuris nesudvejotų žengti tą paskutinį žingsnį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.