Birželio 17 d. vakare, apie 22 valandą vienoje miestelio ligoninėje įvyko tragiškas įvykis - pro langą iš 4 aukšto iškrito ir žuvo 56-erių metų ligonis. Vyras sirgo onkologine liga, jau beveik nebevaikščiojo. Buvo kasdien lankomas motinos ir kitų šeimos narių.
Įvykio dieną jo motina išvažiavo namo 15 valandą, o kitą dieną nutarė nevažiuoti, patikėjo sūnų medikų globai, nes garbaus amžiaus moteris jautėsi labai pavargusi. Apie 16.30 ji atėjo į šalia namų esančią biblioteką, kur buvo ir kita giminaitė. Pokalbį apie ligonį nutraukė telefono skambutis - skambinusioji klausė, ar tiesa, kad žuvo minėtas ligonis. Motina aiktelėjo, kad namuose palikusi telefoną ir išskubėjo namo. Paskui ją išėjo ir ten buvusi giminaitė.
Moterys ėmė skambinti į ligoninę, atsiliepusi skyriaus vedėja pareiškė užuojautą motinai, kuri visą dieną buvo namuose galvodama, kad sūnus patikimose medikų rankose. Niekas nesugebėjo atsakyti, kodėl po įvykio praėjus beveik parai, apie tai nebuvo pranešta šeimai. Aiškino, kad tai padaryti turėjęs budintis gydytojas. Paklausus jo pavardės, skyriuje to niekas nepasakė. Seselė nudelbusi akis sakė, kad GYDYTOJO PAVARDĖS NEPRISIMENA, kad sunki pavardė, kad tai gydytojas rezidentas.
Slaugos skyriaus, kuriame įvyko šis įvykis, vedėja ten nuvykusią žuvusiojo motiną bandė guosti, kad tokie atvejai ne naujiena ligoninėse, kad vien jos praktikoje būta keturių savižudybių. Galima suprasti žmogų, neištvėrusį kančios, pasirinkusio greitesnę mirtį. Bet kaip suprasti medikus, kurie nepranešė artimiesiems apie tai? Kodėl žinią apie sūnaus mirtį motina gavo iš kaimynės, kuri žiūrėdama žinias pamatė ekrane eilutę apie šioje ligoninėje įvykusį įvykį?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.