aA
Šis straipsnis brendo jau seniai. Aš, kaip ir daugelis sportui prijaučiančių Lietuvos piliečių, stebiu įvairius lietuvių pasiekimus tarptautinėje ar vietinėje arenoje. Ir nesvarbu, ar tai rinktinė, ar asmeniniai pasiekimai – vis tiek tai liečia kiekvieno iš mūsų širdį. Žinoma, labiau akcentuojame rinktinių ar geriausių Lietuvos sportininkų pasirodymus olimpiadose, pasaulio ar Europos čempionatuose.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad sportas, kaip niekas kitas, suartina ir sutelkia žmones. Sportininkai, jų grupė, ar individai daro nemenką įtaką augančiam jaunimui – kaip reikia siekti užsibrėžti tikslo, kiek reikia įdėti pastangų į to tikslo siekimą, ir, žinoma, kaip gali didžiuotis, kad esi lietuvis. Tačiau pastarųjų metų Lietuvos sporto pasiekimai, švelniai tariant, keliauja ne ta kryptimi.

Ta kantrybės taurė, kai reikia tiesiog ištransliuoti visą susikaupusį kartėlį, persipildė. Po paskutinio Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymo draugiškose rungtynėse su Gruzija (pralaimėjome 0:4). Ir nors galima sakyti, kad tai tik draugiškos rungtynės, bet tiesą pasakius ši, Jankausko vadovaujama, o ir dar prieš jį buvusių trenerių, rinktinė – apgailėtina. Tada seka pseudo trenerio Jankausko ir žaidėjų komentarai – „blogiausias Lietuvos futbolo rinktinės kėlinys; mus apžaidė kaip vaikus“ ir t. t. Pirma, nesuprantu kodėl reikia taip sakyti? Net ir aklam kurmiui matėsi, kad mus sudaužė kaip pirmokus. Ir antra, tai ko jie ten tikėjosi? Kad gruzinai valgys savo dar neprinokusius arbūzus šalia aikštės, o lietuviai smaginsis spardydami į tuščius vartus?

Noriu priminti, kad FIFA rinktinių reitinge užima 147! vietą. Vienu metu net suabejojau, ar pasaulyje išvis tiek valstybių yra. Pasirodo, yra. 211. Vatikanas irgi valstybė. Vanuatu taip pat. Suprantate, kur lenkiu? Ogi ten, kad lietuviams gali tuoj ir tušti vartai nepadėti. Žiauru, graudu, skaudu, bet pagal reitingą tai netoli nuo realybės. Gal lietuviai niekada nemokėjo, nemoka ir nemokės žaisti futbolo? Atsakymas į pirmą klausimo dalį – mokėjo ir dar kaip. Atsimenate Narbekovo, Sukristovo, Jurkaus, Ivanausko laikus? Taip, tai labai seni laikai. Ir tada mes mokėjom žaisti futbolą. O dabar? Lietuvos klubų pasiekimai niekada nebuvo ypač įsimintini. Bet jei žiūrėtume į lietuvius, išsibarsčiusius po Europą, nesame ten statistai ar žaidžiantys penktoje Anglijos lygoje. Turime tikrai gerų ir talentingų futbolininkų.

Kur bėda, kad taip gėdingai atrodome pasauliniame kontekste? Dėl to, kad neturime nacionalinio stadiono? Dėl to, kad finansavimas per mažas? Oh, come on. Aš įžvelgčiau kitas dvi bėdas – treneris ir mentaliteto neturėjimas. Gal p. Jankauskas ir buvo pusėtinas futbolininkas (vis tik žaidė Portugalijos „Porto“ klube, kuris laimėjo čempionų lygą), bet iš jo toks treneris kaip iš Minedo dainininkas. Žaidimas be minties, be strategijos, be gynybos. Jankausko stilių pavadinčiau – „chebra, paspardom kamuolį – gal netyčia įmušim“. Patys žaidėjai netiki, kad gali. Jie ne tik kad netiki, bet jie nežino nei kaip, nei kodėl, nei kam jie viską toje aikštelėje daro.

O gal jiems nerūpi? Nemanau, kad jiems nerūpi, nes jie atvažiuoja, treniruojasi, aukoja savo laisvą laiką. Tačiau jiems jau užsifiksavusi ta pati situacija – „atvažiavom, paspardėm kamuolį, gavome malkų, išvažiavome“. Nėra tos savigraužos, savianalizės, savikritikos. Kaip ir nėra to tokio „perplėšim juos taip, kad dar ilgai atsimins“. apibendrinimas toks, kad kol nėra trenerio, kol nėra mentaliteto, tai čia nepadės nei auksiniai sportbačiai, nei nacionaliniai stadionai.

Kita sporto šaka, kurioje atrodome tiesiog gėdingai – biatlonas ar tiesiog čiuožimo lenktynės. Ne tiek, kad lietuviai kažko labai tikisi ar mirtinai „serga“, bet kiek nenori matyti tokių beviltiškų pasirodymų per olimpiadas arba klausyti tokių sportininkų pasiteisinimų: „buvo labai šalta; po griūties (kur griuvo bent pusė sportininkų) taip sušalau, kad 10 minučių negalėjau atsigauti; nesisekė šaudymas (ir čia tik švelniai tariant)“ ir t. t. Ar jie bent supranta, kaip absurdiška yra taip teisintis? Jiems šalta... Kur tada jie treniravosi? Bahamuose ant vandens slidžių?

Dėl šaudymo – visiems būna, kad nepataiko vieną ar kitą kartą, bet, manau, lietuviams reikėtų svarstyti apie naują strategiją – nestoti šaudymo zonoje, o iš karto sukti 5 baudos ratukus. Klausimas kas greičiau, ar šaudyti dievui į langus ar nesustojant nusliuogti 5 baudos ratus. Rezultatai tokie apgailėtini, kad nei verkti, nei juoktis nesinori. Mišrioje estafetėje moterys taip įnirtingai sliuogė, kad priešininkės aplenkė mus ratu ir vyrai net negavo progos startuoti. Vienintelis Kaukėnas dar kažką padoresnio parodė, bet ir tai nepaguodė. Praėjus olimpiadai, atrodo, sportininkai turėtų padaryti kokias nors išvadas, kažkur kažką pakeisti. Bet nepraeina nei mėnesis po varžybų ir vėl skaitau DELFI straipsnio pavadinimą – „Kočergina pasaulio biatlono taurės varžybose aplenkė tik dvi sportininkes“.

Ir mane apima baimė skaityti tą straipsnį toliau, nes jei perskaityčiau, kad mus aplenkė tokios šalys kaip Bahamai ar Indonezija, mane ištiktų nervinis priepuolis. Ar tie mūsų sportininkai nesusimąsto, kad jiems jau laikas kabinti slides ant vinių ir pereiti žaisti kokį kišeninį biliardą ar panašią sporto šaką? Kokios turi būti sportinės ambicijos, kad amžiais vilktųsi dugne ir nematydami prošvaiščių ateityje, toliau kultivuotų tą sporto šaką. O gal čia yra kita bėda? Gal tie „sportininkai“ gauna pinigus iš federacijos kaip kokią algą ir šliuožia savo malonumui? Gal toks jų pragyvenimo šaltinis? Kadangi sportu ir noru laimėti čia net nekvepia.

O jei nenori laimėti, tai kam tau tas sportas išvis? Pragyvenimo būdas? Laisvalaikis? Lietuvai tokių sportininkų nereikia, nes net tinginys nuo pečiaus gali taip pat sėkmingai atstovauti šalies vardą. Trūksta lietuviams slidinėjimo bazių? Tegu važiuoja į Vladivostoką ir ten treniruojasi. Ups, ten per šalta.

Jei pirma sporto šaka, kurią paliečiau, buvo komandinė, antra – pusiau komandinė, tada trečia didžiąja dalimi – personalinė. Lauko tenisas. Labai dažnai internetiniuose portaluose mirga Berankio pavardė. Ir kai pagalvoju, kokia nesėkminga pavardė tokiai sporto šakai, – blogesnės ir nesugalvosi. O ir pasiekti rezultatai iš tragikominės serijos. Turbūt visi lietuviai atsimena tą istorinį ir kol kas vienintelį pasaulio pasiekimą – Berankis yra vienintelis pasaulio tenisininkas, kuris pralaimėjo varžybas vasaros olimpinėse žaidynėse rezultatu 0:6, 0:6. Taip taip, šis pasiekimas užfiksuotas Olimpiniuose metraščiuose 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse. Ir lietuviškai išvertus, tai yra „dvigubos baronkos“ mačas. Beje, šio pasiekimo jau niekas ir niekada „nepagerins“. Gal čia buvo toks liguistas noras įsirašyti į metraščius? Bet neapsiribokime vien tik šiuo pasiekimu.

Kiek aš stebiu šio sportininko pasirodymus, jį galima įvardinti kaip „amžinai perspektyvų“. Atsimenate tokį krepšininką Giedrių Gustą? Jis taip ir liko tuo amžinai perspektyviu. Berankis puikiai atitinka šį apibūdinimą, nes jis arba sumala į miltus kokio antro šimtuko reitingo žaidėjus ir paskui pralaimi bet kuriam pirmojo šimtuko reitingo žaidėjui, arba jis tiesiog atrankoje pralaimi kokiam 7-ojo šimtuko žaidėjui. Ir dažnai straipsniuose apie Berankį būna vartojami žodžiai – „po inirtingos“, „po titaniškos“, „po bekompromisės“, „po pasiaukojančios“ kovos nusileido tam ir tam žaidėjui.

Man kiekvieną kartą kyla klausimas – ar sporte medalius ir pripažinimą laimi už pastangas, ar už pergales? Kuo užkliuvo man Berankis? O istorija tokia. Lietuviai ruošėsi Daviso taurės varžyboms. Svarbioms. Nors ten nesvarbių išvis nebūna. Aišku, visi tikėjosi Berankio pagalbos (nes vis tik geriausias Lietuvos tenisininkas „ant popieriaus“). Jis dalyvavo kažkokiame privačiame turnyre kur, aišku, nieko nelaimėjo. Ir likus kelioms dienoms iki Lietuvos teniso rinktinės mūšio, atskrenda pranešimas, kad Berankis negalės dalyvauti dėl „itin sunkios kvėpavimo ligos“. Kvėpavimas sportininkui yra esminis dalykas ir geriau tokiais atvejais nerizikuoti. Atrodo, tikrai pateisinamas dalykas, kad Berankis atsisakė atstovauti Lietuvai tam Daviso taurės mače.

Bet įsivaizduokite, kaip turėjau nustebti po dviejų savaičių skaitydamas straipsnį apie eilinį įnirtingą Berankio dalyvavimą kažkokiame privačiame tarptautiniame turnyre. Lietuviškai tariant: užvirė š...“ Aš labai tiksliai atsimenu, kai LTOK rėmėja „Krasta Auto“ įteikė Berankiui naujutėlaičio BMW raktelius už indėlį į Lietuvos sportą. Ir taip jis atsidėkoja už tokią paramą? Kai nori gauti kažkokį apdovanojimą, tai lekia į Lietuvą ir su malonumu priima, kai nenori žaisti, tai „f...k off“? Nežinau, kaip po tokių dalykų dar jį išvis kviečia į rinktinę žaisti... Geriau nulis jokių rezultatų, nei kad kažkoks rezultatas su tokiu „išverstaskūriu“. Berankis labai tinkamas pavyzdys, kaip šis amžinai perspektyvus sportininkas turi visas sąlygas treniruotis, visą finansinę paspirtį, bet rezultatų kaip nėra, taip nėra, o taip pat kaip jam nusispjauti į Lietuvą ir į jos teniso rezultatus.

Kad ir kaip būtų keista, bet Berankis ne pats didžiausias blogis Lietuvos sporto padangėje. Kita persona non grata – Ilgauskas. Tokio antilietuvio, manau, mes dar ilgai neturėsime. Žmogus, kuris buvo užaugintas, išugdytas, treniruotas čia, Lietuvoje. Čia ir truputėlį aplamdytas. Vienas geriausių mūsų krepšininkų, išvažiavęs į JAV, uždirbęs ten milijonus žalių doleriukų, bet taip ir neapsivilkęs Lietuvos rinktinės marškinėlių. O kiek į jį buvo dėta vilčių... Kiek prašyta, maldauta. Bet... Nesiimsiu spręsti, kodėl jis taip ir neatstovavo savo šaliai. Faktas tik vienas, kad jis, kaip lietuvis, daug kam neegzistuoja. Visiškas antipatriotizmo pavyzdys. Uždirbęs tiek pinigų, taip ir nesugebėjo atvažiuoti sužaisti 5 – 8 varžybų už šalį, kuri išugdė jį kaip atletą. Be Lietuvos draugų, trenerių, salių, kamuolių, jis būtų buvęs toks pats dvimetrinis lietuvis, kuris dabar aria Anglijos fabrike už kelis svarus per valandą. Kai reikėjo, kad jis grąžintų skolą už tą įdėtą vargą, dėmesį ugdant visas geriausias savybes, ir tą jis būtų galėjęs padaryti keliais kibirais savo prakaito, vietoj to, jis atsiuntė Lietuvai raganosį ir pasakė „mūūūū“. Tiesą pasakius, man negaila nei vieno to jo uždirbto cento – tegu maudosi tuose piniguose. Bet kokį jis parodė pavyzdį jaunimui yra beveik nusikaltimas. Net truputį keista, nes jei pažiurėtume apskritai, tai krepšininkai visi be išimties buvo akli patriotai.

Sabonis, Kurtinaitis, Karnišovas, Timinskas ar Mačiulis galėtų papasakoti už ką jie žaidė Lietuvos rinktinėje. Už Lietuvą. Be išskaičiavimų, be abejonių. Visi jie užsidirbo pinigų ir prieš traumas, ir po jų. Tik Ilgauskas po karjeros taip ir liko niekuo lietuviams, o tokie kaip Sabonis ir panašūs į jį – didvyriais ir sektinais pavyzdžiais.

Kad straipsnis nebūtų vien tik apie negatyvius dalykus, pateiksiu ir kelis labai sėkmingus lietuvių pasirodymus tarptautinėse arenose.

Pirmasis atvejis – Andriaus Gudžio istorija. Viskas prasidėjo nuo Virgilijaus Aleknos. Visa Lietuva žino jo pasiekimus. Visi mes lietuviai didžiavomės juo labiau nei prezidentu. Žmogus ramus, tylus, santūrus, bet jo darbo etika yra absoliutus etalonas. Viską pasiekė savo prakaitu, savo užsispyrimu ir neturėdamas jokių ypatingų sąlygų. Kuo ypatinga A. Gudžiaus istorija? Tuo, kad taip pat sėkmingai įšokti į V. Aleknos paliktus batus yra žymiai sudėtingiau, nei kad parodyti, kokius tu batus nešioji. Turiu omenyje, kad V. Alekna pakėlė kartelę taip aukštai, kad net iškovoti sidabro medaliai čia būtų tiesiog bespalviai metaliukai kažkieno lentynoje. Ir nori tu ar nenori, bet psichologinis spaudimas slegia. Pradžia nebuvo rožėmis klota – rezultatai nebuvo stulbinantys. Tiesą pasakius, jų išvis nebuvo. Bet kur vienas jau būtų spjovęs ir pasidavęs, ten A. Gudžius užsispyrė ir pasiekė savo. Jis – 2017 metų pasaulio čempionas. Nors vienas medalis dar nereiškia, kad jis sugebėjo pasiekti V. Aleknos lygį, bet kryptis, kuria jis eina akivaizdžiai glosto lietuvių širdis.

Antra istorija – Lietuvos undinėlės Rūtos Meilutytės. Absoliučiai fenomenali istorija – būdama dar tik paauglė jau skynė vieną po kito auksinius apdovanojimus, gerino kiekvieną kokį įmanoma rekordą. Reikia pripažinti, kad ji turi plaukimo talentą. Bet kad ir kokį turėtum talentą, jei į jį neinvestuosi pastangų, niekada nepasieksi tokių aukštumų, kokias pasiekė Rūta. Būtų buvę naivu tikėtis, kad ji taip domisi ir po 5 metų. Ypač, kai tave bando aplenkti žymiai turtingesni ar dar blogiau, dopingo apsiriję sportininkai. Jefimova – pagrindinė Rūtos konkurentė sujaukė ne tik pasaulio padangę, bet ir lietuvaitės psichologinę būseną. Kaip tu gali varžytis, kai aplink tave sukinėjasi dopingo apsiriję organizmai. Juos diskvalifikuoja, paskui vėl leidžia lenktyniauti. Paskui vėl aptinka organizme neigiamų preparatų, bet nediskvalifikuoja. Tai gadina ir sporto įvaizdį, ir sportininkų ryžtą kovoti. Pati R. Meilutytė pakeitė trenerius, pakeitė ir treniravimosi bazes, buvo patyrusi ir traumų. Todėl rezultatai dabar dar nėra tokie, kokių iš jos tikisi visa Lietuva.

Nors rezultatai ir lieka rezultatais, bet kokį poveikį jie padarė visai Lietuvai? Plaukimas mūsų šalyje buvo visiškai užmirštas, beveik nereikalingas. O dabar? Pristatyta naujų baseinų ir juos vis dar stato. Žmonių susidomėjimas šia sporto šaka smarkiai išaugęs. Pati Rūta, kaip asmenybė ir kaip sportininkė, yra daugelio vaikų siekiamybė. Ji yra puikus pavyzdys, kaip žmonės didžiuojasi, kad yra lietuviais gimę,

Abu pirmi pavyzdžiai yra iš individualių sporto šakų, todėl trečias pavyzdys bus iš komandinės. Lietuvos regbio rinktinė. Regbis Lietuvoje buvo tiek populiarus, kiek ir šaškių sportas. Lietuvos regbinininkai pradėjo viską nuo dugno ir 2010 metais pasiekė išskirtinį rezultatą pasaulyje – tapo pirmąja pasaulio rinktine, kuri laimėjo 18! mačų iš eilės tarptautinėse arenose. Ir nors mes pradėjome žemiausiuose divizionuose, bet tai nei kiek nesumažina pasiekimo, kad pakilome į 2A divizioną, o tai yra labai ir labai arti to pirmojo diviziono, kur varžosi pasauliniai gigantai – Naujoji Zelandija, Australija ar Pietų Afrika. Ar buvo lengva? Ne. Ar buvo sunku? Velniškai. Ar mes didžiuojamės lietuvių regbio rinktine? O taip. Kodėl? Jie juk nieko dar nepasiekė. Jie pasiekė tai, ko daugumai dabartinių Lietuvos sportininkų net nesisapnuoja. Jie įveikė pesimizmą, jie įrodė, kad net neturint normalių treniravimosi salygų galime kautis kaip liūtai. Jie aukojo sveikatą, energiją ir paprastą gyvenimo būdą, kad įrodytų tai. Ir regbis... Tai juk ne lauko tenisas ir ne biatlonas. Ant tavęs lipa su metaliniais „bucais“, tave daužo kaip bokso kriaušę, čia lūžta pirštai ar šonkauliai. Ar tie sportininkai milijonieriai? Nė velnio – regbio sportas nėra toks pelningas kaip krepšinis ar futbolas. Bet jie eina, griūna, krenta, kovoja. Dėl ko? Nes jie kovotojai, nes jie vienas už visus ir visi už vieną.

Turbūt galima ir daugiau ieškoti įvairių sektinų ar, atvirkščiai, atstumiančių pavyzdžių, bet Lietuvos sporto tendencijos kol kas kelia nemenką nerimą. Pirmas dalykas, kad jaunimas yra išpaikintas šiltnamio sąlygų ar pinigų dar jiems dorai net neįrodžius, ar jie verti to. Kitas dalykas, kad treneriai būna paskiriami remiantis neaiškiais motyvais. Tas pats Jankauskas kokiu pagrindu paskirtas? Kad kažkada pusėtinai mokėjo kamuolį spirti? Per paskutines 9 varžybas rinktinė įmušė 2 įvarčius, o praleido 24. Jaučiate progresą? Kitas pavyzdys – Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio skyrimas. Kuo remiantis Adomaitis išrinktas? Nei patirties, nei pasiekimų, nei autoriteto. Ir nors sporte ne treneriai laimi varžybas, bet puikus psichologijos išmanymas, taktinių idėjų bagažas kartais yra lemiamas veiksnys norint motyvuoti sportininką siekti rezultato.

Treneriai pirmiausia turi sugebėti įskiepyti nugalėtojo mentalitetą, tada laužti rezultatą iš savo sportininko be skrupulų, be atsikalbinėjimų, be pasiteisinimų. Jokios modernios treniruočių bazės, joks pagerintas inventorius nepadės tau laimėti, jei tavyje tūno pralaimėtojo mentalitetas. Sporte negali būti tokios minties kaip „eisiu pakovoti“ ar „stengsiuos atsilaikyti“. Taip gali galvoti tik vidutinybės ir ambicijų neturintys žmonės. O tokių mums, lietuviams, nereikia. Kad ir koks baubas stovėtų prieš tave aikštelėje – ar tai būtų Roger Federer, ar LeBron James, tu turi žinoti tik vieną dalyką, kad tai yra tik dar viena kliūtis siekiant užsibrėžto tikslo. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Šarūną Jasikevičių. Jis tikrai ne tokių fizinių duomenų kaip Lebronas, tikrai ne super techniškas, tikrai ne super snaiperis, bet užtat kokie jo pasiekimai! Kaip viso to jis pasiekė? Labai paprastai – atsidavimas darbui ir nugalėtojo mentalitetas atvedė iki ten, kur jis yra dabar. Puikūs pasiekimai kaip žaidėjo, o ir tik pradėjęs trenerio karjerą jau sugeba iš vidutiniokų padaryti komandą, kuri gali nukauti bet kokį monstrą.

Dar toks trumpas anekdotas su moralu. Nusprendžia išsiaiškinti, kuri tauta stipriausia pasaulyje – anglai, amerikiečiai ar rusai. Susirenka visos delegacijos sporto salėje. Į salės vidurį išeina toks normaliai pasportavęs anglas. Svoris – 100 kg. Prieina, viens du ir pakelia. Visi ploja. Išeina į salės vidurį didelis kaip gorila amerikietis. Svoris – 200 kg. Prieina, viens du ir šiaip ne taip pakelia svorį. Visi ploja. Į salės vidurį išeina sudžiūvęs ir neišsiblaivęs rusas. Svoris – 300 kg. Visi kikena. Prieina rusas prie svorio. Ir taip bando, ir kitaip bando – svoris nei krust. Staiga vienas iš delegacijos sako tam vargšui: „žiūrėk, ten butelis degtinės“ ir rodo jam kažkur po svoriu. Tas sudžiūvėlis tik op, be pastangų pakėlė svorį ir klausia: „kur tas butelis?“

Moralas toks – kad ir kokia neįveikiama užduotis prieš tave, bet jei būsi pakankamai motyvuotas, tu nugalėsi ją.

O pabaigai noriu pasakyti tik tiek, kad nereikia bijoti kritikuoti ar būti kritikuojamam, nereikia bijoti reikalauti, nereikia bijoti diskutuoti, nereikia nuleisti rankų net jei pralaimi 10 kartų iš eilės, nereikia pamiršti, kad lietuviais esame mes gimę, nereikia galvoti, kad pergalės ateis pačios, savaime. Reikia dirbti, siekti, įrodyti, kad esi geriausias ne tik mamai, ne tik treneriui, ne tik visam pasauliui, o pirmiausiai sau pačiam. Pergalės ateis, jei stengsiesi būti geriausias, o palaikymas visada bus, jei įrodysi, kad tu sieki tapti nenugalimu čia ir dabar, ir kiekvieną kartą.

Mes už Lietuvą!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Sodros“ laiškas pensininką sutrikdė: kaip suprasti pensijų perskaičiavimo sistemą? (49)

„Sodros“ Kauno skyrius siunčia laiškus pensininkams, dėl pensijų perskaičiavimo į vienetus,...

Gerais norais ir pragaras grįstas: „sveikas“ maistas mokyklose virto „jokio“ maisto? (175)

Jau praėjo trys mokslo metų savaitės. Trys savaitės, kai mokiniai mokyklose turi būti maitinami...

Sunku patikėti: kokie gali būti apmokestinimai laukiant eilėje? (53)

Mokamas vizitas pas daktarą? Iškilo didžiulis klausimas didžiulės eilės, žmonės nepasirodo,...

Klaipėdos gyvenamojo rajono moteris gąsdina galimai nevaldomas užpuolikas (18)

Turime nemalonią situaciją, kai jauname gyvenamajame rajone, šalia universitetinės ligoninės ir...

Karys jaučiasi apgautas: ar galėsiu baigti universitetą be finansinių smūgių? (23)

Jeigu nesupyksite, savo vardo neatskleisiu. Esu Lietuvos kariuomenės karys. Savo tarnybą pradėjau...

Top naujienos

Sąvartyno gyventojų kasdienybė už 120 eurų: mes nieko nebijome ir jaučiamės kaip viršininkai (45)

Daugiau kaip 20 metų sąvartyne gyvenantys Laima ir Pavelas nesiskundžia: per mėnesį kiekvienas...

Vieta Lietuvoje, kur grįžę emigrantai atsiveža savo draugus (33)

Tauragėje, Pietvakarių Lietuvoje, turistus ir smalsuolius vilioja unikali atrakcija po atviru...

Istorinio popiežiaus vizito kulminacija: Lietuvai ši vizito vieta – pažymėta skausmu  nuolat pildoma (1077)

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino Lietuvos tikinčiuosius rūpintis socialiai...

Gyvai / LKL rungtynių transliacija: „Rytas“ – „Juventus“ (5)

LKL vicečempionas Vilniaus „Rytas“ sekmadienį pradeda naująjį sezoną – namuose 17...

Dukra iš partizanų šeimos atvyko pamatyti popiežiaus: aš labai tikiu Lietuva (22)

Iš partizanų šeimos kilusi Martina Bikuličienė Aštrauskaitė , kurios tėvą ir dėdę nužudė...

Kaune popietę mirtinai sužalotas vyras (45)

Kauno policija informuoja apie kraupų įvykį. Pranešama, kad buvo nužudytas vyras.

Įspūdžiai iš Kauno: Jono Pauliaus II apsaugoje dirbęs vyriškis palygino popiežių vizitus (30)

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino Lietuvos tikinčiuosius rūpintis socialiai...

Gyvai / Tiesioginė LKL transliacija: Prienų „Skycop“ – Panevėžio „Lietkabelis“ (2)

Sekmadienio vakarą Prienuose žaidžiamas ketvirtasis LKL naujo sezono pirmojo turo mačas. Jame...

Tragiškai Baltijos jūroje pasibaigusią regatą buvo svarstoma atidėti (58)

Klaipėdoje šeštadienį vykusią ir, kaip manoma, trijų žmonių mirtimis pasibaigusią Stepono...

Skandalingas skyrybas išgyvenantis Sigitas Martinavičius bijo blogiausio: žmonos intrigos gyvenimą pavertė tragedija (84)

Nuo birželio pradžios dramatiškas skyrybas su žmona, papuošalų kūrėja Natalija Martinavičiene...