Visi šimtadieniui ruošėmės labai atsakingai. Žinojome, kad tai bus paskutinė šventė drauge. Vasarą didelė dalis klasės turėjo įvairiausių planų, tad ne visi galėjo dalyvauti išleistuvėse. Todėl nusprendėme, kad visą dėmesį ir pasiruošimą skirsime dienai, kuomet iki egzaminų ir mūsų kelionės į savarankišką gyvenimą tebus likę vos šimtas dienų.

Visi draugiškai pasiskirstėme užduotimis, ką kas turime padaryti. Kartu ilgai kūrėme spektaklį – komediją, kurią vėliau pristatėme visiems tėveliams ir mokytojams, susirinkusiems į mūsų šventę. Kiek mes vargome, kol sukūrėme linksmą tekstą vaidinimui, kol pagaminome dekoracijas, kol išmokome įvairių dainų žodžius, šokius. Kad ir įdėjome daug triūso, bet pasiruošimas „plaukė“ iš širdies. Galiausiai atėjo lauktoji diena.

Pamenu, kai scenoje mums dainuojant priekinėje eilėje sėdintiems mokytojams skruostais ėmė byrėti ašaros, pajutau, kad ir man nejučia rieda sūri ašara. Pasukau galvą į šoną, o mano bendraklasiai irgi dainuodami verkia... Širdį užplūdo labai keisti jausmai. Buvo taip gera ir taip liūdna tuo pačiu.

Galiausiai mūsų pasirodymas baigėsi, pasveikinome visus mokytojus, jie mus, sulaukėme sveikinimu iš tėvelių, giminaičių ir visi pajudėjome švęsti savo šimtadienio į išnuomotą restoraną. Visi smagiai dūkome – lyg paskutinį kartą.

Kulminacija mūsų šimtadienyje buvo vieno iš bendraklasio netikėtai sugalvota mintis. Netoli mūsų šventimo vietos buvo labai graži medžiais apaugusi kalva, nuo kurios atsiveria viso miesto panorama. Ten įrengta stovyklavietė. Tie, kurie vietoj šventimo salėje priėmė idėją išeiti į gamtą, niekada nesigailėjo. Mūsų nedidelė grupė patraukėme ant kalvos. Draugiškai susėdome ant rąstų, akmenų. Keli bendraklasiai prilaužė šakų ir užkūrė laužą, kiti du buvo pasičiupę gitaras.

Buvo kiek vėsoka, tad visi susiglaudę draugiškai dainavome nušviesti laužo liepsnos ir atėjusio suvokimo, kad jau nebesame vaikai ir turime patys drąsiai žengti grėsmingai atrodanti suaugusiųjų gyvenimą...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas konkursui „Mūsų mokyklos šimtadienis: tai buvo paskutinė proga švęsti“.